Ezoteriniai mokymai nurodo, kad visų materialių formų (mineralų, augmenijos, gyvūnijos žmogaus pirminė, inicijuojanti atsiradimo bei kilmės priežastis yra Energija arba Gyvybė. Šių sąvokų sinonimais yra Dvasia, Grynojo potencialumo laukas, Pirminė kuriančioji energija ir kt. Šių sąvokų, kaip ir Dievo, apibrėžimas yra begalinis.
Materialistinė filosofija skelbia, kad bet kurios rūšies energija yra materijos, tai yra atomų veiklos rezultatas. Nuo seno klausimas, kas pirminis – sąmonė, energija ar materija – domino garsiausius pasaulio filosofus. Klausimas ir šiandien tebėra atviras ir diskutuotinas. Tačiau visos senovės išminties knygos skelbia, kad visa materija gimsta iš Grynojo potencialumo lauko, Dvasios. Tiek ta, kurią mes vadiname negyvąja, neorganine, tiek gyvoji, kuri sugeba dalyvauti medžiagų apykaitos mainuose su supančia aplinka. Tuo būdu augmenija priskiriama tam tikrai gyvybės formai, nes augalai aktyviai dalyvauja medžiagų apykaitos mainuose su supančia gamta: iš neorganinių medžiagų šviesos kvantų dėka sintetinamos organinės, o šiam procesui iš oro paimamas anglies dvideginis. Bet akmenys, uolienos, mineralai taip pat vykdo pokyčius laike ir erdvėje: uolienos dūlyja, mineralų kristalizacijos dėka iš lėto auga stalaktitai. Tuo būdu visos gamtos sukurtos formos dalyvauja kažkokiuose materijos ir energijos pokyčiuose bei mainuose. Todėl Rytų filosofija ir sako, kad Gyvybė, Energija bei jų sukurtas formų pasaulis yra Vienis. Šia vienatine Gyvybe prisipildo visos formos, tik jos skirtingai pasireiškia laike ir erdvėje. Kiekvienas gyvybės vienetas, įeinantis į visuotinės Gyvybės sudėtį, gali stabilizuoti savo vibracijas taip, kad išreikštų save kaip atskirą formą, vienetą, o kartu ši forma gali įeiti į didesnės formos sudėtį. Iš atomų formuojasi molekulės, ląstelės, organai, kūnas. Vienatinė Energija, įgaudama formą, materializuodamasi, pasireiškia per duališkumą. Kinų filosofija tai išreiškia per In ir Jan principą, kurį parodo Dao simbolis. Jan yra Energija, Dvasia, Gyvybė, Šviesa, o In – materija, forma. Visa, kas išreikšta, egzistuoja kaip In ir Jan vienybė, kurias jungia trečioji grandis, rytuose vadinama tarpine energija. Ji žmoguje pasireiškia kaip dvasinė, jautri, seksualinė energija. Tuo būdu išreikšta materija egzistuoja kaip trijų jėgų simbolis. Jei Grynąjį potencialumo lauką, Gyvybę, Jan principą prilygintume Dievui Tėvui, išreikštą materiją, In principą – sūnui, o jungiančiąją dvasinę energiją – Šv. Dvasiai, tuomet savo aiškinimuose apie gyvybę susivienytų viso pasaulio mokymai, skelbdami vieną pasaulio sandaros principą.
Bulgarų išminčius Peteris Denovas sako, kad Dievas savo būtyje yra Dvasia. Jis amžinai egzistavo ir amžinai egzistuos. Dvasia yra visa ko pradžia. Gyvenimas egzistuoja dėl to, kad yra Dvasia, iš kurios kyla visa gyvybė, pirminės formos randasi tiesiog iš Dvasios. Dvasia – didingiausioji realybė. Fiziniam pasauliui ji nematoma, bet dieviškojo pasaulio požiūriu ji tokia pat objektyvi, kaip kūnas fiziniame ir Siela dvasiniame pasaulyje. Dėsnius taip pat kuria Dvasia. Jie priklauso nuo milžiniškos energijos, kuri, pakilusi iš savo pirmykštės būsenos, pasuka evoliucijos keliu, diferencijuojasi, kad galėtų skleistis begaline įvairove. Dvasia laisvai valdo materiją – gali ją sutankinti, išretinti, modeliuoti. Todėl Dvasia – tai neaprėpiama visų galimybių ir begalinės kūrybos erdvė. Ją galime pavadinti Grynąja sąmone arba Grynojo potencialumo lauku.
Mineralų, augmenijos, gyvūnijos bei žmogaus formos skiriasi išraiškos, sąmoningumo lygiu. Gyvūnai ir žmonės nuo augalų bei mineralų skiriasi ir savo medžiagų apykaita – jie kvėpuoja, turi smegenis. Žmonija nėra pilnai atsakiusi į klausimą ar gyvūnai turi sąmonę, sielą, ar tik instinktus, refleksus? Rytų tradicijos teigia, kad vieninga Gyvybė, pasireikšdama per materiją, sukuria specialų faktorių – sąmonę. Jei sąmonę suprastume kaip gebėjimą jausti ir save išreikšti, tai ją turi ir augalai, tą įrodo daugybė eksperimentų. Meditacijos su medžiais metu žmogus gali pajausti medžio energetiką ir savotiškai jį „pakalbinti“, apsikeisti su juo energijomis. Bet yra žmonių, kurie „kalbasi“ su akmenimis ir mineralų energetika jiems tarsi atsiveria, gali daug ką papasakoti be žodžių. Kaip tada su sąmone, ar ir akmenys ją turi? Žodis „sąmonė“ energetikoje sąlyginis ir kiekviena gyvybės rūšis turi savo sąmoningumo laipsnį, savus būdus kontaktuoti su kitomis rūšimis ir šios galimybės einant nuo mineralų link žmogaus labai išsiplečia. Sąmonę turi visos materialios formos. A. Bailey savo knygoje „Atomo sąmonė“ rašo, kad kiekvienas atomas yra ne vien negyvų jėgų laukas, bet turi sąmonę, jos pradmenis, tai yra galimybę jausti save ir išreikšti. Sąmonę turi planetos, saulės sistema ir visa galaktika.
Žmogus vadinamas mikrokosmosu todėl, kad talpina savyje visų gyvybės formų pradmenis ir gebėjimus. Žmogus skiriasi nuo kitų gyvybės formų tuo, kad Visuotinei Energijai pasireiškiant per žmogaus formą, ji traktuojama kaip individuali Siela, turinti didžiausią sąmoningumo ir laisvės laipsnį iš visų formų ir galinti dalyvauti dieviškoje kūryboje, kuriant ir pertvarkant žemesniąsias gyvybės formas. Siela dar vadinama dieviška sąmone, tuo išskiriant žmogų iš kitų sąmoningų būtybių, o kartu pabrėžiant Sielos ir sąmonės sąvokų panašumą. Sielos – tai skirtingos būsenos, kuriomis dieviškoji sąmonė pasireiškia laike ir erdvėje. Galime sakyti, kad siela yra tarsi Dvasios sutankėjimas, Dvasia stabilizuoja, konkretizuoja savo vibracijas konkrečiam tikslui ir tos vibracijos tankėdamos virsta individualia Siela, kuri gali pasireikšti, veikti materijoje tik gimdama kaip žmogus, tai yra turėdama kūną-formą. Tuo būdu visos Sielos yra tarsi Dvasios, bendrojo Pirminės Energijos lauko dalis, bet kiekviena Siela kartu turi savo specifines, individualias vibracijas. Sakoma, kad žmogus egzistuoja kaip Dvasios, Sielos ir Kūno vienybė. Tuo būdu žmogus, kaip ir visos kitos materialios formos, egzistuoja kaip trijų jėgų vienybė pagal vieningą pasaulio sandaros principą.
P. Denovas moko, kad žmoguje yra kažkas nemirštantis nei šiame, nei aname pasaulyje, kažkas dieviško – tai Siela. Žmogus – tai gyvoji Siela, kurioje slypi visos amžinojo, nemirtingojo gyvenimo galimybės. Siela valdo visus gebėjimus, visus veiklos metodus, įdiegiamus į smegenis ir kūną, per kurį ji reiškiasi. Žmoguje glūdi visos protingo gyvenimo galimybės, visa, kas įgalina jį gyventi meilėje ir tiesoje. Žmogus, pradėjęs įgyvendinti šias galimybes, pamažu transformuojasi, pereina iš vienos būsenos į kitą. Laiptelis po laiptelio jis pamažu kyla: iš paprasto žmogaus tampa talentingu, vėliau šventuoju ar mokytoju. Tuo būdu Dvasia pasireiškia per individualią Sielą kaip visa ko žemėje kūrėja. Visi mokslai, religijos, visos pasaulyje egzistavusios epochos ir kultūros, net visas žmogaus fizinis kūnas su visais organais, visa struktūra yra atsiradusi iš Dvasios, bet per individualią Sielą, kuri pasireiškė formoje. Dvasia kuria žemėje ir pertvarko materiją per savo sutankėjimą, per materialų žmogų, tik taip ji gali kurti pati ir plėstis.
Įvairiuose literatūros šaltiniuose naudojama daugybė to paties reiškinio pavadinimų, kurie kartais klaidingai suprantami, todėl šiame straipsnyje sąmoningai vartojama daug sinonimų, pasitaikančių literatūroje, kuriuos aiškumo dėlei galima būtų sugrupuoti į tris principus, nes visa, kad egzistuoja materialioje formoje, gali pasireikšti kaip šių trijų principų visuma, vienis. Jei kalbame apie bet kurias materialias formas, bet ne žmogiškąją, šių jėgų trejybė būtų: Dvasia (sinonimai – Energija, Gyvybė, Grynojo potencialumo laukas, Grynoji sąmonė, Pirminė kuriančioji energija) – Sąmonė (sinonimai – formos bioenergija, formos sąmonė, vitalinė energija) – Forma (materija, sudaryta iš atomų ir molekulių, ląstelių) .Jei kalbame apie žmogų, jis egzistuoja kaip šių jėgų trejybė: Dvasia (sinonimai – Energija, Gyvybė, Grynojo potencialumo laukas, Grynoji sąmonė, Pirminė kuriančioji energija) – Siela (sinonimai –individuali dieviškoji sąmonė) –Kūnas (materija, sudaryta iš atomų ir molekulių, ląstelių). Dievas egzistuoja kaip vienis, kaip trijų jėgų simbolis, kaip šventoji trejybė. Sąvoka Dao taip pat trijų jėgų simbolis, vienis. Sąvokos meilė, šviesa nėra pati Dvasia, bet tik jos bei Dievo apraiškos, aspektai. Taip pat žmogus gali būti nagrinėjamas ne vien kaip Dvasia, Siela ir Kūnas, bet įvairių jį sudarančių subtiliųjų energijų aspektu, bet pats trejybės principas visada išlieka.
Labai svarbus tikslas, dėl kurio Gyvybė įgauna formą. Tačiau visada tai bus bet kurios formos sąmonės ugdymas, o žmogiškai gyvybės formai – dar ir Sielos „išsiskleidimas“, jos pažinimas. Neveltui Vedų raštai teigia, kad augalų gyvybės tikslas – pasiaukojimas žmogui, jo maitinimas, gydymas tiek fiziniame, tiek jausmų lygmenyje. Augalai transformuoja šviesą, jos kvantus į organines medžiagas žmogaus ir gyvūnų gyvybei palaikyti. Žmogus transformuoja šviesą, gautą per gyvenimo turinį, į aukštesnę sąmonę, meilę. Sakoma, žmogus į darbą, savo žmogiškąją kūrybą, įdeda visą savo Sielą. Tai tolygu į darbą įdėti meilę. Tuo būdu meilė, kuri yra Dvasios, Energijos apraiška, pasireiškia per individualią Sielą. Žmogaus gyvenimo prasmė čia slypi: mylėti ir būti mylimam, kurti meilėje. Meilė turi savo vertikalų (dievišką) ir horizontalų (žmogišką) lygmenis. Kinų filosofijos sąvoka Či, tai energija, cirkuliuojanti mūsų vitaliniame kūne, valdanti mūsų kūno fiziologiją ir jausmus. Či tai tarsi Dao iškvėpimas, pripildytas meilės. Tačiau visose mūsų kūno ląstelėse cirkuliuoja Či, tuo būdu mūsų kūnas valdomas ir meilės energijos, nes ši meilės energija yra esminė Gyvybės, Dvasios, Grynojo potencialumo lauko apraiška. Jei mūsų kūne blokai – energija ir meilė neteka laisvai, o ir Siela be meilės išsiskleisti negali. Tačiau Dvasia ir joje slypinti meilė – didžiai subtili esybė. Ji begalo jautri žmonių silpnybėms ir geba įžengti į tuos, į tas individualias Sielas, kurios kelyje į tobulumą. Ji garsiai nesibels. Ji tylutėliai pasibels į jūsų širdį, ir jeigu jai atsiversite – išsyk esmingai pakeis jūsų gyvenimą. Ji pasakys jums, kaip reikia gyventi, ką daryti, kaip elgtis sąmoningai. Ji prabyla pirmiausiai kaip intuicija, tačiau žmogui pažengus, ji prakalba aiškiai ir tiksliai. Bet stingant doros ir švaros Dvasia negali pasireikšti visa jėga. Žmonės daugiau ar mažiau visuomet šitai suvokdavo. Visuose šventuosiuose raštuose nurodoma, kad dorai gyvenantis, romios širdies, nepiktas žmogus gali mėgautis didžiosios Dvasios teikiamomis malonėmis. O šios malonės yra: meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonė, gailestingumas, tikėjimas, romumas, susilaikymas. Kai žmogus nuramina savo pasaulietiškas aistras, mintis, norus, tada per žmogaus Sielą gali pasireikšti esminės Dvasios savybės –meilė, šviesa, tikroji kūryba tiesoje. Kiekvienas doras žmogus turi stengtis priartėti prie Dvasios, tarsi ugdyti dvasingumą. Tada jis galės naudotis visaapimančiu kūrybiniu Dvasios potencialu. Kartu jis vykdys savo misiją, duotą jam Dvasios, kurios dėka jis įgavo konkrečią formą savo misijai vykdyti: žmogui bus atsiųstos reikalingos mintys, įvykiai žmonės. Dirbdamas jis bus džiugesyje, jo rami Siela bus tiesos ir laimės kelyje. Būdų ugdyti dvasingumą daug, dauguma jų aprašyti įvairiuose žurnalo „Žmogus“ numeriuose, tereikia norėti save ugdyti.
Kiekviena žmogiškoji siela sukuriama tam tikru tikslu, kad dalyvautų visuotinėje kūryboje ir kartu plėstųsi, suprasdama, kas ji yra Energijos, Šviesos ir Gyvybės kuriančioji dalis. Siela ištrykšta iš savo pirmapradės versmės kaip Dieviškasis spindulys ir įsilieja į begalinę visatą, kad atliktų jai skirtą darbą. Žmogaus formoje Didžioji Gyvybė plečiasi ir vibruoja , pasireikšdama kaip individuali sąmonė – Siela. Už kiekvienos žmogiškos formos, tarsi už užuolaidos, slypi šviesa. Evoliucijos eigoje per daugelį gyvenimų žmogus tampa vis didesniu laidininku šviesai, jame didėja kūrybinis Grynojo energijos lauko potencialas. Žmogus vis daugiau tampa panašus į Kūrėją, lyg ir grįžta į tą dvasinį lauką, iš kurio gimė, pats su juo susilieja ir tampa to lauko dalimi. Galbūt taip vyksta ir pačios Dvasios, Gyvybės, Energijos evoliucija.
LSMU VA prof. Dalia Sekmokienė