Kiekvienas žmogus savo sieloje yra Kūrėjas. Jis nori palikti pėdsaką Žemėje, o ir kasdieną žmogus nori pradžiuginti savo artimuosius. Vieni iš mūsų tą daro tapydami, kiti megzdami ar išvirdami egzotišką patiekalą, sukomponuodami gėlių puokštę, parašydami knygą ar poezijos kupletus. Nėra tokios srities, kurioje negalėtų pasireikšti kūryba. Geniali kūryba išlieka tūkstantmečius ir džiugina įvairių kartų bei įsitikinimų žmones. Kuria ir Visata – mes galime grožėtis kalnais ar nuostabiais stalaktitų varvekliais olose, gėrėtis jūros bangomis, drugelio sparnu ar žvaigždėtu dangaus skliautu. Rytuose aukščiausia kūrybos ir meno viršūne buvo ir tebėra laikomas gydymo menas, visos kitos meno rūšys tik tarnauja pastarajam. Dauguma garsių epų buvo skirti sielos ir kūno gydymo menui. Menas visada vienokiu ar kitokiu būdu veikia žmogaus sielą ar tiesiogiai kūną – tiek muzikos garsai, tiek tapyba, architektūra.
Dabartinė gydymo samprata teigia, kad žmogaus gydymas yra tik mokslas. Gydytojas turi nustatyti tikslią diagnozę, paskirti vaistus ir procedūras ir pastarųjų dėka turi keistis, sveikti žmogaus kūnas. Senovėje sakydavo, kad gydo visa gamta – medžiai, žvaigždės, akmenys ir, svarbiausia, galingiausia ir švenčiausia jėga – Kūrėjo mums siunčiama šviesa ir meilė. Žmogus tik turi mokėti sutelkti į vieną visas kuriančiąsias Visatos jėgas ir jomis pasinaudoti.
Visa gamta, o kartu ir žmogus yra dalis to, ką pagimdė, sukūrė Visata. Mes galime kurti perkeisdami materialiąsiais gamtoje randamas medžiagas gamindami įvairius tekstilės, keramikos, metalo dirbinius. Taigi menu galime vadinti tai, ką sukūrė žmogus, ir tai, ką kuria Visata. Ir visa tai tarnauja žmogui, tereikia priimti į save žmonių ir Visatos kūrybą. Žmogus turi mokytis iš Visatos kūrybos – tarnauti žmonėms, negriauti harmonijos visuose lygmenyse: neteršti gamtos, emocijų plano pykčiu ar nusivylimu, neturėti blogų kėskų ar mąstysenos, kuri būtų nukreipta vien į egocentriškumą. Galime kurti vien mintimis, pavyzdžiui, melstis ir švarinti mus supančią energetinę erdvę. Mintis gali pakeisti mūsų nuostatas. Rytų filosofija teigia, kad mums atsiunčiami žmonės yra nekalti, jie elgiasi su mumis taip, kaip mums skirta, kokia vidinė mūsų būsena ir reikalingos mūsų auklėjimui pamokos. Žinodami, kad žmonės nekalti, pakeičiame savo jausmų ir mąstymo santykį, nebekaupiame pykčio ir nuoskaudų, nesmerkiame. Visi žmonės yra mūsų mokytojai. Tereikia pamediduoti, apmąstant šią mintį, kad ji įsitvirtintų. Mintimis galime prašyti kuriančiųjų jėgų pagalbos. Jeigu gydome žmogų , visada turime prašyti kuriančiųjų jėgų pagalbos. Negalima prieiti prie žmogaus, paklausti, kas jam skauda, kokią diagnozę nustatė gydytojai ir, pasižiūrėjus į vadovėlį, smeigti akupunktūrinę adatą. Turime pakalbinti žmogų, intuityviai pažinti jo vidų, įsijausti į jo dvasios ir kūno sopulius ir tada prašyti Visatos kūrybinių jėgų palaiminimo gydymui – kad per mus ir mūsų terapiją ateitų gydymui reikalinga energija, kad mūsų intuicija ir pasąmonė suprastų siunčiamas mintis ir parinktų tą būdą, kuris labiausiai padėtų . Taigi kiekvienas gydymo aktas – žmogaus ir Visatos kūrybos sąjunga. Kiekvienas žmogus yra menininkas, bet kartu ir mokslininkas. Jis turi žinoti, kas ir kaip vyksta gamtoje, žmogaus kūne, kokios priežastys sukėlė vienus ar kitus reiškinius. Jis taip pat turi jausti Visatos kuriančiąsiais jėgas ir bendrauti su jomis. Kas tai yra ir kaip tai daroma?
Kiekvienas žmogus, augalas, mineralas apie save turi tam tikrą energijų ratą, lauką, tam tikras ribas, kurių viduje kuria ir egzisuoja. Dažniausiai šios energijos ir yra daiktų bei reiškinių esmė, o ne tai, ką mato mūsų akys. Gyvendamas ir plėsdamas sąmonę žmogus plečia ir savo energijų ratą. Žmonių, augalų, gamtos reiškinių kūrybinių jėgų ratai priartėja, susiliečia ir tada iš tuštumos, atsiradusios tarp ratų, gimsta nauja kokybė, nauji kuriančiųjų jėgų ratai, naujos erdvės, idėjos ir supratimas. Taip vystosi Visata.
Kai žmogus skaito save centru, jis lyg sukasi apie save, jo kūrybinės jėgos išsenka, ratas siaurėja, ribos rarp jo ir kitų erdvių tampa neperžiangiamomis. Žmogus turi plėstis ir suprasti, kad jis tikrai nėra visa ko centras. Jis neturi prarasti nuostabos jausmo prieš pasaulio reiškinius. Niekada negalima sakyti – aš viską pasiekiau, žinau. Vaikai nori žinoti, kaip veikia laikrodžio mechanizmas, kodėl skrenda lėktuvas, kodėl gaidžiai gieda ryte, o ne vakare, kodėl Dievas su barzda? Suaugusieji retai užduoda klausimus – todėl nebeauga.
Pirmykštis žmogus intuityviai jautė, kad egzistuoja kuriančiosios jėgos. Už kiekvieno reiškinio slypi jo jėga, dvasia. Buvo laikoma, kas yra griausmo dievybė, medžių, gėlių , vandens telkinių dvasios ar dievybės. Žmogus buvo gamtos dalis ir savo dvasia jautė gamtos gyvybę ir jėgas. Todėl jis žinojo, kada sėti, kada medžioti, kada aukoti aukas, burti. Jis tarsi suvokdavo palankiausią veiksmui kuriančiųjų jėgų susijungimo momentą, tarsi žinodavo, kada dvasios jam palankios. Vystantis civilizacijai žmogus prarado intuityvų gamtos energijų pajautimą. Šis pajautimas, pasaulėjauta mokslo vadinama animistine. Bet gyvenimas vystosi spirale. Dabartinis parapsichologijos, ekstrasensorikos mokslas vėl nagrinėja Visatos kuriančiąsias jėgas ir priartėja prie animistinės pasaulėjautos, tik kitu aspektu. Šią pasaulėjautą turi ugdyti kiekvienas, užsiimantis gydymo menu. Dabartiniai virgulininkai matuoja daiktų energetiką, skirsto ją į teigiamą ir neigiamą. Daugelis šias energijas jaučia ir be virgulių. Praktikuojantys įvairias meditacines technikas jaučia akmenų, augalų energetiką, gali nustatyti, ar ji palanki konkrečiam žmogui. Tai vėlgi kuriančiųjų jėgų ratai. Mes turime reikalą su jėgomis, kurios veikia be žodžių, bet nurodo žmogui kelią. Kūrybinės jėgos suveda į vieną visus ratus, visas erdves, visas energijas, jei to prašo žmogus, įvaldęs gydymo meną. Gydantieji žino, kad kuriančiosios jėgos taip susijungia, kad į konsultacijas ateitų tik skirti pacientai ir tada tos pačios jėgos nurodys būdą, kaip tam pacientui padėti. Malda taip pat gali sutelkti į vieną vietą, vienam reikalui visdas kuriančiąsiais jėgas, ypač jei žmogus prašo ne sau, ar turi idėją, kuri pasitarnautų visai žmonijai.
Ar galima išvystyti tą energijų, dvasių, kuriančiųjų jėgų pajautimą? Jeigu yra stiprus noras tarnauti žmonėms, jiems padėti, kartais nebūtina matyti energijas. Užtenka intuicijos ir pasitikėjimo savo mintimis. Kuriančiosios Visatos jėgos sujungia aplinkos įvykius į vieną ženklą, tik svarbu, kad jį žmogus pastebėtų. O gydymo būdų ir technikų begalė ir ne jose esmė: vieną žmogų išgydys augalai, kitą – gyvenimo būdo paketimas, kuris įvyks pameditavus ar pasižiūrėjus kelis žmogui skirtus, pasąmonę keičiančius paveikslus.
Kad žmogus išmoktų pastebėti jam siunčiamus ženklus, kad išmoktų kurti, kad jam būtų atsiunčiamos reikiamos mintys – jis būtinai turi padaryti savo viduje tuštumą. Tam būtina ryte sutelkti dėmesį į kvėpavimą ir pamedituoti. Visada pripratusiam taupyti laiką žmogui šis kvėpavimo pratimas, tarsi nieko neveikimas, pirmiausia nuima egocentriškumą, o kartu sudaro tarsi tuštumą, vakuumą, kurią gali pripildyti kuriančiosios jėgos mintimis ir įvykiais.
Ryte medituojant pagalvokite:
- Ar jūsų judesiai, žodžiai atitinka vidinę būseną, ar mokate save išreikšti.
- Ar pastebite jums siunčiamus ženklus, ar susimąstote dėl jums nutikusių įvykių.
- Pagalvokite, kodėl nemėgstate kai kurių žmonių, ką tai galėtų reikšti.
- Jei gydote, pamatykite prieš save pacientų veidus, ir tarsi klauskite patarimo.
Visada atminkite, kad pasninkas ir meditacija, tai tarsi tuštumo siekis. Kinų filosofija sako, kad tuštumos savybė priklauso metalo stichijai, o metalas gimdo vandenis – pirminę stichiją, kurioje yra mūsų vitalinė energija. Platesne filosofine prasme visoje šviesiojoje žmogaus kūryboje dalyvauja Kūrėjas ir Visatos kuriančiosios jėgos. Tačiau žmogus turi išgirsti Kūrėjo mintis ir kontaktuoti su kuriančiosiomis jėgomis. Tam jis turi atsikratyti kasdienių rūpęsčių naštos – aistrų, emocijų, minčių apie pinigus ir darbą. Žmogus turi savyje sudaryti, pajusti tą proto, minčių, mąstymo būseną, kurią charakterizuoja metalo stichija, tai yra tuštumą, nieką. Tik tada žmogus gali būti pripildytas Kūrėjo minčių, tik tada įvyksta šuolis aukštyn ir nebesisukama užburtame problemų rate. Kai atsiranda tuštuma, gali atsirasti kažkas nenuspėjamo. Jei žmogus visą laiką triūsia, tam nenuspėjamam neatsiranda erdvės. Tyla – Dievo žodžiai. Atsiduriame Kūrėjo tylos rūmuose ir galime girdėti garsus tylos dėka. Garsas – žmonijos išraiška. Susikaupti ir pamedituoti galima bet kuriuo paros metu. Gydytojui būtina nors trumpam susikaupti prieš priimant pacientus, tada intuicija pakuždės pagrindinę ligonio problemą. Gydymo menas teigia, kad su liga nekovojama. Reikia padėti žmogui ateiti į pusiausvyrą, harmoniją su kitais žmonėmis, gamta ir jos jėgomis, visa Visata. Liga – tai mikrokosmoso priešpastatymas Visatos harmonijai ir tvarkai.
Kai savyje atversime tarsi tuštumą, gims naujos idėjos ir supratimas. Tada atrasime gydančių savybių tokiuose dalykuose, kurie mums kažkada atrodė nereikšmingi. Jausime, kaip lopšinės ar kitos dainos melodija, muzikos garsai skverbiasi į kūną ir rezonuoja su mūsų organais ir pasąmone, jausmais. Matysime, kaip kai kurie paveikslai mums siunčia šviesos spindulius ir jie įsilieja į žmogaus šviesos kelius (akupunktūrinius kanalus), nes žmogus yra šviesos idėja. Jausime, kaip juda Či medžių lapuose ir jie tyliai ploja mums, tarsi siunčia aplodismentus. Pajausime, kokią energiją mums siunčia planetos ir prašysime jų pagalbos. Kiekviena planeta turi sąveiką su kurio nors vidaus organu ir siunčia jam energiją. Netgi nupiešti planetų simboliai siunčia tą pačią energiją, kaip ir pati planeta. Visatos kuriančiąsiais jėgas kartais vaizduoja įvairiausi simboliai, nes žodžiais ne viską galima apibrėžti. Kiekvienas simbolis turi savo energiją. Net jei nesuvokiame simbolio esmės protu, galime jo energiją pajausti. Simbolių pavyzdžiais gali būti runos arba kinų idiogramos, vaizduojančios Visatos jėgas. Pameditavę ir atvėrę savyje tuštumą (ar meditacijos metu), galite kontaktuoti su simbolių energetika ir vėlgi naudositės gydančiąja Visatos ir žmonių kūrybos galia. Visose Žemės rutulio vietose galite priimti įvairiausias energijas (augalų, skaniai pagaminto maisto, šokių judesio ar muzikos, žvaigždžių ar žmogaus sukurtų sonetų), kurios jus atgaivintų. Ir nėra ribų, jus suvaržančių, jeigu patys jų nenubrėžiate. Visos žvaigždės taip pat gydo. Žmogaus oda yra tarsi dangaus skliauto mantija, kurioje žybsi šviesuliai-žvaigždutės, tai rezonatoriai, dar vadinami akupunktūriniais taškais. Per juos žmogus kontaktuoja su Visata, su žvaigždėmis, kurios galaktikų platybėse skirtos jam. Todėl žmogus ir vadinamas mikrokosmosu, kad jis yra gamtos dalis ir turi sąsajas, rezonansą su visomis galaktikų energijomis ir jėgomis. Visa gamta ir kiekvienas veiksmas gydo. Todėl gydymas yra menas, kurį atlieka Visatos kuriančiosios jėgos per žmogų – meninką ir kūrėją. Tereikia atsiverti Visatai.
LSMU VA prof. Dalia Sekmokienė