Ligos kilmė

Yra įvairiausių ligų kilmės teorijų. Klasikinė medicina ieško ligų kilmės įvairiuose mitybos, aplinkos poveikio faktoriuose, kurie įtakoja žmogaus fiziologinius pokyčius. Dažnai atsižvelgiama ir į žmogaus psichologinius ypatumus, ypač kai kalbama apie vadinamąsias psichosomatines ligas. Kinų medicina bei Ajurveda ieško ligų priežasties stichijų disharmonijoje, kai vienos stichijos energijos pernelyg daug, o kitos trūksta. Kartu nurodoma, kad ligos priežastimi gali būti neteisingas požiūris į save, supančius žmones, žemę, neteisinga savirealizacija. Ezoteriniai mokymai teigia, kad ligos priežastimi gali būti bet koks sąstingis žmogaus sieloje. Didžioji gyvybė, dvasia bando save išreikšti per materialią formą. Šios jungties metu atsiranda savastis, individualumas, kurį mes suprantame kaip individualią sielą. Net neatpažįstamai sudarkius kūną žmogų pažinsime iš jo individualios sielos: kaip žmogus vertina, jaučia, supranta, sprendžia konkrečią užduotį, miega, šypsosi…Kai gyvybė negali teisingai save išreikšti, realizuoti formoje (žmogaus kūne), tada ji tą formą keičia, laužo. Taip atsiranda liga.

Ezoteriniai mokymai sako, kad žmogus turi 7 lygių vibracijas, o fizinio kūno vibracijos tėra tik vienas iš šių lygių. Žmogaus sielą galime sulyginti lyg su dvasine prizme. Kaip paprasta skaidri prizmė laužia šviesą ir dalo ją į 7 spalvotus spindulius, taip ir dvasinė šviesa praeidama per visus 7 žmogaus lygmenis, kartu praeina pro jo dvasinę prizmę ir lūžta į 7 energinius spindulius – čakras. Ir jei žmogaus dvasinė prizmė skaidri, jo individuali siela harmonijoje su didžiąją dvasia, energiniai centrai bus skaidrūs, švarūs, žmogus bus ramus, laimingas, save realizuos, supras visatos tvarką, jo neerzins tai, ką mes vadiname blogiu, nes jis visą visatą matys ir supras kaip vienį. Tada individualios ligos tikimybės nėra, nebent žmogus per savo formą pasiaukodamas neutralizuotų žemės ir kitų žmonių negatyvius energijų srautus. Todėl iškyla klausimas: ar visada liga yra tik blogis ir ar ji nulemta tik mūsų pačių klaidų (energinių deformacijų), o galbūt mūsų sielos vystymąsi formoje lemia ir kitos aplinkybės? A. Beili savo knygose moko, kad didžioji gyvybė, įgydama planetos, žvaigždžių ir kitas formas taip pat patiria deformacijas, sąstingį. Tada žmogaus gyvybės formą pasiekia deformuotos ar negatyvios planetų sąlygojamos energijos srautai ir jie veikia kitas gyvybės formas, tame tarpe ir žmogaus. Planetų sąlygojami neharmoningi energijos srautai paveikia žmogaus gyvybę, kaip vientisą lauką, sudarytą iš atskirų formų, taip gali atsirasti grupiniai susirgimai, taip vadinamosios epidemijos. Blogoji energija turi pasireikšti per individualaus žmogaus gyvybės formą ir tai paliečia dideles grupes žmonių. Ir kartais serga net tie, kurie pakankamai dvasiškai brandūs ir turi stiprų imunitetą. Blogoji energija turi pasireikšti per materiją ir kito kelio nėra. Visata sutvarkyta taip, kad kiekviena energija retkarčiais turi įgauti materialią formą, arba sutankėti iki materialaus lygmens, ar bent sąlygoti materialios formos pokyčius. Kartais pakitusi planetinės formos energija pasireiškia kaip paveldimos ligos, nes viena žmonių karta negali neutralizuoti energijos pokyčių. Ligos priežastimi gali būti ir kol kas dar mums sunkiai protu suvokiamas pačios gyvybės energijos srauto netolygumas, nes pati didžioji gyvybė, dvasia taip pat vystosi ir plečiasi. Ir kai ji pasireiškia per formą, kartais forma negali kitaip atsiliepti, išreikšti dvasios srauto, tik per savo pokyčius, kuriuos suvokiame kaip ligą. Galbūt vėliau forma adaptuojasi prie pakitusio gyvybės energijos srauto ir ligos išnyksta. Tadėl kartais liga viso labo tereiškia energijų evoliuciją, plėtimąsi visatoje į kurį turi atsiliepti žmogaus individuali siela.

Didžioji dvasia kartu yra ir meilė. Jei ego patirtis suvaržo meilę, jos plėtimąsi, atsiranda liga. O mūsų ego dažnai mums kužda – kodėl turiu mylėti kažkokį nedorėlį, ir didžioji gyvybė, jungdamasi su mūsų forma per individualią sielą, nebegali plėstis, judėti ir kartu vystyti mūsų. Jei meilės supratimas, pati meilė plečiasi – liga išnyksta. Tikrajai meilei nereikia objekto, tai yra jai visi objektai lygūs. Tikroji meilė – tai sielos būsena, kai tarsi susijungiame su dangumi, dvasia, šviesa ir mūsų ego šešėlis netemdo šviesos. Troškimas būti mylimam – pasaulio norų ir ego mišinys. Reikia mylėti – toks mums duotas Dievo šaukinys. Jei užpildysime visas erdves apie save meile – ligos nebus.

Rytų teorijos moko, kad visi žmonės energetiškai susiję, tarsi vieno kūno ląstelės, kurias sieja gyvybės dvasia. Įsivaizduokime žmones tarsi magneto gabalėlius, kurių magnetinis laukas bendras. Juo sklinda visi energiniai pokyčiai ir gali persiduoti iš vieno žmogaus kitam, taip pat iš vienos žmonių kartos kitai. Tai, kas negero yra lauke, pasireiškia ir per materialią formą, tik taip lauko energija neutralizuojama. Jei žmogaus kaip individas yra labai švarus, jis gali savimi neutralizuoti didžiąją užteršto lauko dalį. Kaip tai pasireiškia praktikoje? Žmogaus kūno forma suyra ir jis egzistuoja energiniame būvyje. Prieš tai, kol jo energijos vėl pasireikš per formą, toks švarus žmogus iš bendro lauko energijos srautų suima į save negatyvius planetinius srautus, ar savo giminės, gentainių negatyvius srautus ir gimdamas išreiškia per formą. Jei jis pakankamai švarus, jo forma gali neutralizuoti labai daug blogųjų energijų. Galbūt toks žmogus gims su sunkia paveldėta kūno ar psichikos liga. Žmonės klausinės, kodėl jam ta liga, už kokias praeities nuodėmes, o gal buvo nuodėmingi jo tėvai? Energijų pasaulis toks sudėtingas, kad žmogaus protui labai sunku suvokti jame vykstančius procesus. Aišku, daugeliu atveju žmogus, neleisdamas per savo formą tinkamai pasireikšti gyvybei, tai yra neleisdamas vystytis tinkamu būdu savo individualiais sielai, pats griauna savo formą, bet toli gražu ne visada. Kartais forma tiesiog padeda viso energetinio lauko harmonizavimui, apsaugodama žmoniją nuo katastrofų ir griūties, nes visos energijos pasireiškia per materiją. Todėl neteiskime sergančiųjų, o jiems padėkime. Mes visi – tarsi paukščiai po tinklu. Ir negali nė vienas aukščiau tinklo pakilti, nebent pakils visi.

Dalis ligų skirta mums patiems, nes liga moko keistis, plėstis visatoje kartu su dvasia. Mums kartais atrodo, kad teisingai gyvename ir liga užklupo tarsi neteisėtai. Bet kas teisinga, o kas ne – težino Dievas. Kartais liga būna skirta kitiems, kai tas kitas pasimoko – pasveikstame. Mūsų pačių neteisingo savęs išreiškimo sąlygotos ligos yra tik mūsų sielos ir kūno adaptacija šioje materialioje erdvėje. Todėl jei kiek kitu rakursu pažvelgsime į ligą, galime pasakyti: nėra struktūros, formos ligų, bet yra tik skirtinga kūno adaptacija šiame materialiame pasaulyje bei skirtingos galimybės veikti.

Kokie yra ligos gydymo būdai? Žmonija, kaip mąstančių būtybių hierarchija, surado daug būdų irstančiai kūno formai atstatyti. Tai visų gydytojų taikomi alopatiniai ar homeopatiniai metodai. Niekada nereikia jų vengti, nes žmonijos išmintis juose sukaupta ir ji pagelbsti kenčiantiems. Ypač daug unikalių gydymo metodų yra sukurta senovės rytuose. Vedų raštuose išnagrinėta čakrų reikšmė, nurodomi pratimai ir būdai harmonizuoti savo energinius cenrtus. Tai iš dalies ir jogų asanos, kvėpavimo pratimai, tekančios saulės pagarbinimas. Kinų tradicija teigia, kad žmogus yra visata, bet, deja, nesielgia kaip visata, nesilaiko jos dėsnių ir kenčia. Tiek visatoje, tiek žmoguje įvairiais keliais ir takeliais keliauja šviesa. Kai šviesos keliai blokuojami, žmogus serga. Kinų tradicinė medicina detaliai išnagrinėjo žmogaus energinius kanalus, stichijų įtaką žmogui. Akupunktūra ir refleksoterapija ne tik padeda geriau funkcionuoti atskiriems organams, bet harmonizuoja ir jausmus, tai yra astralinį žmogaus lygmenį. Kinų medicina net turi sukūrusi specialią sielos gydymo (šen) terapiją. Jei žmogaus astraliniame lygmenyje disharmonija, jis kankinasi pats, apimtas baimės, nusivylimo, apatijos ar pavydo, kankina ir kitus. Bet svarbiausia, šviesa negali per neharmoningą astralinę plotmę pasiekti fizinio žmogaus kūno – tiesiog irsta žmogaus struktūra, kartu blokuojamas jo mąstymas. Šiuolaikinė medicina pripažįsta vadinamąsias psichosomatines ligas ir daugelio ligų priežastimi laiko padidintą nervinį jautrumą, neadekvatų situacijai emocinį reagavimą, depresines būkles. Žmogus kaip sąmoninga būtybė gali sau pagelbėti, sutvarkyti savo emocijas, jeigu tik jis to nori. Tereikia daugiau dėmesio kreipti į savo jausmus, mintis ir norus. Paskui mintį ar norą eina energija, kuri paliečia ir mūsų sielą. Alegoriškai galima pasakyti, kad šviesi energija ateina iš mūsų minčių ir norų pasitarnauti kitiems, paklusti Dievo valiai, pradžiuginti žmones. Juodoji energija eina iš sureikšminto ego norų. Žmogus kaip mąstanti būtybė turėtų kontroliuoti savo mintis ir norus. Protas ir duotas tam, kad pasvertume, kiek kuris nors konkretus noras yra reikalingas. Gerus norus reikia realizuoti. Tai labai padėtų mūsų sielos vystymuisi ir šalintų daugelį ligų. Noras „uždega“ šviesiąją ar tamsiąją energiją, ją tarsi pritraukia. Protu galime atsirinkti savo norus, bet be valios norų neįgyvendinsime. Net aukšto siekio norams reikalinga labai stipri valia. Valią būtina treniruoti. Kartais turime atlikti kai kuriuos darbus pavargę ar tiesiog todėl, kad pagelbėtume kitiems, nors mūsų bevališkumas verčia mus patinginiauti. Paklusę savo ego norams, vis labiau grimsime į tamsą ir mums bus vis sunkiau pakilti, sielos plėtimasis ir šviesos priėmimas sustos. Jei savo aplinkoje turite žmogų, kuris pats nenori keistis ar yra bevalis, nenori mąstyti, nenori vaikščioti pas kinų medicinos specialistą, kad šis jam taikytų sielos gydymo terapiją, pasiūlykite šiam žmogui gydymąsi augalais. Augalai ypač subtiliai kondensuoja šviesą, imdami saulės energijos kvantus ir transformuodami juos į organines medžiagas – maistą visoms gyvoms būtybėms.Augalai transformuoja šviesą į gyvybę fotosintezės būdu. Žmogus transformuoja savo gyvenimo turinį ir vieno materialaus gyvenimo metu gautą šviesą į aukštesnę sąmonę ir meilę. Augaluose yra daug visą visatą kuriančios dvasinės ugnies, kurią Ajurveda vadina Agni. Vartodami augalus maistui, mes susiliejame su kosmoso kūrybine ugnimi ir plečiamės kartu su visa visata. Kita nuostabi ir subtili augalų savybė – perduoti iš kosmoso, atnešti meilės energiją į mūsų biolaukus. Augalai yra tarsi kosmoso meilės šaukliai, nes į mūsų astralinę plotmę atneša kosmoso meilę tarsi šviesą ir „valo“ mūsų jausmus. Kartu augalai padeda žmogui prisipildyti gyvąja energija, rytuose vadinama prana arba či. Dauguma mūsų nesinaudojašiuo gamtos duotu stebuklu, nes alopatiniai vaistai kančios simptomus pašalina greičiau, bet labai retai išgydo pačią ligą.

Besigydantiems įprastais metodais tereikia paaiškinti, kodėl juos užklumpa kančios, kaip vystyti savo sielą, plėstis kartu su visuotine gyvybe. Taip pat visada reiktų priminti, kad gyvybė egzistuoja ir praradusi formą. Daugeliu atveju tai įprasmina žmogaus kančias. Kitais atvejais galima naudoti energetinius būdus ir padėti harmonizuoti energijos srautus, kad jie nesukeltų kūno formos irimo. Tai gali padaryti tik tie, kurių pačių energijos yra švarios ir harmoningos, kurie suvokia visatos ir žmogaus energijų sandarą ir sugeba tai valdyti. Toks gydytojas turi apjungti savo protą, širdį, rankas, savo energijų tėkmę, kad jo išspinduliuojamos energijos keistų paciento energetinius kūnus ir juos harmonizuotų. Jei liga yra sielos gyvybės slopinimo rezultatas, tai šio harmonizavimo tikslas yra išlaisvinti sielą, kad ji be suvaržymų atsilieptų į ją sukūrusios dvasios šaukinį ir judėtų Visatos ritmu.

LSMU VA prof. Dalia Sekmokienė