Dauguma žmonių šiuolaikinėje visuomenėje nesijaučia pakankamai mylimi, verti pagarbos, nerealizuoja savęs. Kartu jie patys yra praradę gebėjimą mylėti ir džiaugtis meilės teikiama dvasine ekstaze. Meilę yra ištikusi krizė. Todėl tiek daug žmonių jaučia nerimą širdyje, nusivylimą gyvenimu ir netgi depresiją. Kaip atgaivinti tą nuostabų meilės jausmą viskam kas gyva, visai gamtai, žmonėms ir kartu savo brangiausiam žmogui?
Kiekvienas iš mūsų esame kūno, proto, sielos ir dvasios vienybė. Esame tos visaapimančios dvasios sutankėjimas, materializavęsis žemėje ir turintis savo individualumą, savo sielą, skirtą trik mums, kad mes kuo geriau atliktume tą užduoti, dėl kurios atėjome į šią planetą. Dvasia yra meilė, kuriančioji visatos jėga, kurios esmė- grynoji meilė. Tuo būdu kiekvienas iš mūsų savo dvasia esame grynoji meilė. Bet dauguma mūsų nesijaučiame esančios dvasinės būtybės, nesame susitapatinę su savo dvasine patirtimi ir negalime jausti tos dvasinės meilės, negalime ‚semti’ tos nuostabios dvasinės šviesos iš beribio dvasinio šaltinio, pripildyti juo savo širdį ir kartu šviesti kitiems, dalydami šviesą ir meilę. Kitaip tariant meilė, kaip jausmas, prarado vieną matmenį, be kurio ji egzistuoti negali: aukštesniąją dimensiją.
Vienas žymiausių pasaulio mąstytojų Deepakas Chopra savo knygoje „Kelias į meilę“ teigia: „Kai vargstate su savo partneriu, iš tiesų vargstate su pačiu savimi. Tas jo trūkumas, kurį įžvelgiate, greičiausiai primena jums lygiai tokią pat savo pačių nuslopintą silpnybę. Kelias meilėn padeda išvengti vienos fundamentalios klaidos, kurią daro milijonai žmonių, – įsitikinimo, jog kas nors „iš šalies“ suteiks jums tai, ko neturite savo vidaus pasaulyje: tuo tarpu iš tiesų radę meilę, jūs randate ir save“. Tai, ką asmuo mato savo aplinkoje, nuo menkiausios detalės iki plačiausios panoramos – tai ir yra tas asmuo. Juntama realybė yra sielos veidrodis. Dauguma šiuolaikinių ezoterinių mokyklų teigia, kad norėdami augti dvasiškai, privalome tiesiog pažinti savo esmę, savo aukštesnįjį „aš“, kuris yra ne kas kita, kaip mūsų dvasinis lygmuo. Lygiai tą patį kalba visos religijos bei rytų filosofija: turime augti dvasiškai, plėsti savo sąmonę ir tada priartėsime prie tikrojo mūsų prigimties branduolio – dvasinės meilės.
Tikrajai meilei labiausiai trukdo mūsų „ego’, mūsų kūno sąmonė, kurią valdo aistros, norai turėti daugiau, garbėtroška ir ambicijos. Dvasinė sąmonė – tai širdies šviesa, ramybė, noras kurti dėl žmonių ir aukštesnės valios pripažinimas. Todėl kinų filosofijoje kalbama, kad nuolankumas dangui – būtina laimingo žmogaus gyvenimo sąlyga. Jei žmogus neturi to nuolankumo, neklauso dangaus sprendimų, kuriuos diktuoja jam širdies balsas, o ypač sprendimo save realizuoti, žmogus bus nelaimingas ir ligotas. Šeimoje „nusileisti, nusilenkti“ yra svarbiausi dvasinį ryšį charakterizuojantys žodžiai. „Ego“ poreikius nuolankumas transformuoja į tikrąjį dvasios poreikį. Tai nereiškia, kad mes nusilenkiame kito žmogaus „ego“ ir tarnaujame jo ydoms. Tiesiog mes tarnaujame kitiems taip, kad jie koptų savo dvasiniame kelyje ir mūsų ketinimai padeda atrasti tuos realybės kelius, kurie geriausiai pasitarnautų šiam tikslui.
Vedų tradicija skirsto pasaulį į realybę ir iliuziją. Iliuziją, kuri sanskrite vadinama Maya, sudaro šio pasaulio jėgos ir įvykiai. Realybę sudaro dvasia. Taigi kiekvienam žmogui lemta praplėšti iliuzijos skraistę, idant visur kur jis atrastų dvasią. Tokia pat misija skirta ir mums. Tarkite sau: meilė yra dvasia. Dvasia esu aš. Tas aukštesnysis „aš“, kuriuo mes iš tikrųjų esame, tėra grynoji dvasia. Už visų iliuzijų yra meilės šaltinis, grynųjų potencijų laukas. Vertingiausia, ką mes galime suteikti visiems santykiams, yra mūsų dvasinės potencijos. Būtent jas ir turėtumėme atverti pradėdami išgyventi savo meilės istoriją giluminiu jos lygmeniu. Atskleisti dvasines žmogaus potencijas buvo didysis visų šventųjų, pranašų ir mokytojų siekinys per visą žmonijos istoriją. Tam reikalingi kasdieniai lavinimosi, maldos ir tarnavimo darbu laikotarpiai. Tarnavimas darbu yra vienas būdų pasireikšti kūrybai, ugdyti save ir kartu įgyti nuolankumą.
Kad sugebėtumėte atrasti meilę savo viduje ir priartėtumėte prie dvasinės realybės, pirmiausiai sutramdykite ir nugalėkite savo nerimą. Tam tikslui pasiekti tiktų paprastos meditacijos.
- Tiesiog koncentruokitės į kvėpavimą. Esmė – nuraminti protą, aistras, norus, atitrūkti nuo šio pasaulio minčių.
- Koncentruokitės į jum patinkančius dvasinę prasmę turinčius daiktus: šventųjų paveikslus, degančią žvakę, meno kūrinius. Esmė – kontaktuoti su kūrinio dvasine realybe ir gauti dvasinės šviesos.
- Koncentruokitės į jums patinkančią spalvą, įkvėpkite šios spalvos šviesą ir iškvėpkite. Esmė – kaip ir koncentruojantis į kvėpavimą, nurimsta susierzinimas, o kartu vyksta gydomasis spalvos poveikis.
- Koncentruokitės į savo širdį. Šios meditacijos siekinys yra įsiklausyti į savo širdį, kas joje slypi, kas jus trikdo ir neramina.
Kai nurims protas, plėsis jūsų sąmonė, kitaip suvoksite ir vertinsite įvykius. Nuolankumas dangui nebeatrodys erzinančia sentencija, kartu prarasite ir norą viską kontroliuoti. Daugelio žmonių tarpusavio santykių problema yra negalėjimas paleisti noro – kontroliuoti. Šito rezultatas yra nerimas, susirūpinimas ir apkartę tarpusavio santykiai. Turime pažiūrėti, kas iš tiesų yra mūsų kontrolėje? Retai mes galime kontroliuoti savo sapnus, negalime kontroliuoti savo kūno funkcijų, netgi ateinančių minčių ar emocijų – mes tik galime pasirinkti – išreikšti jas ar ne. Kadangi mes kontroliuojame tik mažytę dalelę savo sąmoningos būsenos, nereikia baimintis prarasti kontrolę, nes mes jos neturime! Kai paleidžiame savo kontrolės jausmą, galime visiškai atsipalaiduoti ir neberiboti savęs ir kitų, kartu gerėja santykiai su aplinkiniais žmonėmis.
Visi šie pratimai leis prisiartinti prie savo vidaus, savo dvasinės realybės. Tik tada galime pajusti, kad vienos dvasios susiliejimas su kita sukuria kerinčią nepaprastai intensyvią ekstazės būseną. Tada žmogus ramus ir laimingas. Jis nebijo savo ir kito žmogaus trūkumų, neskuba kitų smerkti ar kritikuoti. Priima žmones tokius, kokie jie yra. Kartu pradedame nebijoti pasirodyti tokie, kokie esame iš tikrųjų, nebijome įsileisti kito žmogaus į slapčiausias gilumines savo vidaus kerteles, į savo dvasią. Kai nuo dvasinio vidaus sklindanti šviesa apšviečia žmogaus būtį, jis su džiaugsmu nori pasitarnauti kito žmogaus poreikiams ir dvasiniam augimui.
Įsimylėjimas dvasiniu požiūriu yra transcendentiškas. Transcendencija reiškia „žengimas už ribos“, ir praregėjimo akimirkomis kiekvienam iš mūsų paaiškėja, kad realybė neapsiriboja penkiais pojūčiais. Meilės patirtis atveria langus į dvasinę šviesą, transcendentiškumą. Meilė įgyja galios gydyti, atskleisti dieviškąją esmę, suteikti harmonijos visiems būties lygmenims. Tai apčiuopiami vaisiai, kuriuos subrandina dvasia.
Pradinėje įsimylėjimo stadijoje pakili dvasinė būsena ypač juntama ir mūsų „ego“ šioje palaimingoje šviesoje tarsi nutyla. Kol esame įsimylėję, tą būseną lyginame su medaus saldumu ir rožės kvapnumu. Taip yra todėl, kad mus užlieja dvasinė šviesa. Kai du žmonės susitinka, kai meilės galioje jų „ego“ atsitraukia, jie gali suteikti vienas kitam aukštesniojo savo „aš“ pilnatvę. Dvasiškas ryšys tvirtesnis tada, kai žmogus vidumi turtingas ir gali papildyti kitą žmogų savo vertybėmis. Iš moterų paprastai reikalaujam švelnumo, rūpinimosi, paguodos, grožio, meilės. Iš vyrų laukiama jėgos, saugumo, galios, valingumo, kurių jaučia nerandančios moterys. Papildyti ir vieni, ir kiti pasijunta tobuli. Vėliau, kai žmonės gyvena kartu, jų „ego“ sugrįžta ir įvyksta dviejų „ego“ dvikova, ypač jei dvasinės šviesos yra mažai. Mes imame žiūrėti, kiek kitas žmogus yra mums naudingas, ar jis atitinka visus mūsų lūkesčius. Kartu, kai nebėra dvasinės šviesos, kai nebėra atspirties taško į savo dvasią, o remiamės „ego“ poreikiais, atsiranda baimė įsipareigoti, baimė, būti paliktam, baimė, kad mūsų nemylės tolių, kokie esame.
Žmonių santykius ištinka krizė ir mums atrodo, kad meilė dingo. Paprastai ištikti krizės mes pasimetame ir įnirštame. Bet žmogus yra sąmoninga būtybė. Jis privalo suprasti, kad visa, kas vyksta aplinkui, yra dabartinės jo dvasinės būklės atspindys. Dabartis jau nulemta praeities įvykių ir ją reikia priimti tokią, kokia yra. Kartu reikia sąmoningai keistis ir keisti ateitį.
Vedos moko, kad žmogus pajėgus patirti asmeninę evoliuciją. Asmuo, kuris vadovaujasi pykčio, nepasitikėjimo, pavydo motyvais, visuomet turi pasirinkimą evoliucionuoti ir pasiekti naują lygmenį, kur šiuos žemesniuosius motyvus pakeis meilė, užuojauta, atlaidumas ir tiesa. To reikia norėti visa širdimi ir visata atsilieps į jūsų ketinimą, jūsų dvasinis vidus atsilieps į jūsų ketinimą ir savaime atsiras būdai, žmonės, kurie padės jums keistis ir mylėti pasaulį.
Kai pradėsite save tobulinti ir nutrauksite ryšius su ankstesniu gyvenimu, pradžioje kurį laiką gali atrodyti, kad niekas nepasikeitė. Persekiojantis nesaugumas ir vienatvė, sutrikimo jausmas ir vidiniai konfliktai neišnyksta. Nereikia palūžti, turime suvokti, kad dvasinį darbą turime dirbti mes patys ir sau. Jūs matote ateities dvasinę viziją, bet jaučiate atotrūkį tarp realybės ir tos vizijos. Tai natūrali būsena. Jūs einate dvasiniu keliu. Jeigu nebūtų atstumų, kuriuos tenka įveikti, nereikėtų ir kelio. Jei mums labai sunku, visada prašykime žmonių ir visuotinės dvasios pagalbos.
Leiskime sau tiesiog būti, bet sąmoningai ketinkime ir norėkime dvasingesnės ateities sau ir mylimam žmogui. Sąmoningai mokykimės būti nuolankūs prieš dvasią, sąmoningai mokykimės atsiverti dvasinei realybei ir ji prikels naujam kupinam šviesos ir meilės gyvenimui. Kai meilė susilieja su dvasia, jų galybei nėra nieko neįmanomo. Tuomet meilė, galia ir dvasia tampa viena.
Kitas variantas
Ajurvedos mokslui plintant Vakaruose ir JAV, didelis dėmesys skiriamas ne tik kūno negalių pašalinimui, sveikatos gerinimui, bet ir platesniam, gilesniam savo suvokimui, kas labai aktualu šiandieniniam žmogui. Vakaruose jau gimsta naujas mokslas – psichoneuroimunologija, kurio šaknys yra Ajurveda ir Kinų medicina bei filosofija.
Rytai nuo seno skelbė, kad ne gydytojai, o pats žmogus atsako už savo sveikatą Viskas priklauso nuo mūsų minčių, nuo požiūrio į gyvenimą. Šiuolaikinis Ajurvedos išminčius Deepak Chopra teigia, kad pirma sveikatos sąlyga – mes patys turime priimti sprendimą dėl savo sveikatos. Ir mes galime būti sveiki tokiu laipsniu, tiek, kiek manome, kad tai yra įmanoma. Kad kūnas būtų sveikas, visi žmogaus lygmenys turi būti sveiki, jo dvasia turi spindėti, žmogus neturi gyventi kančioje ar su sociumo primesta kauke. Ajurvedos išmintis ir jos mokytojas Deepak Chopra moko, kaip gyventi laimingai, kaip pasiekti sėkmę gyvenime su mažiausiomis pastangomis ir kartu tarnauti žmonijai.
Mūsų tikroji esmė yra dvasia – tai neaprėpiama visų galimybių ir begalinės kūrybos erdvė. Ją galime pavadinti grynąja sąmone arba grynojo potencialumo lauku. Jeigu mūsų prigimties esmė atsiskleidžia ir mes suvokiame, kad esame dvasinės būtybės, to savęs suvokimo erdvėje atsiranda galimybė prisiliesti, kontaktuoti su beribiu dvasiniu grynojo potencialumo lauku, amžinuoju potencialu, kuriame slypi visa, kas yra, ir visa, kas bus. Grynojo potencialumo laukas ir yra mūsų tikrasis aš. Ir kuo mes stipriau jausime tikrąją savo prigimtį, tuo arčiau dvasinio lauko būsime. Šioje erdvėje atsiranda galimybė įgyvendinti visus savo siekius, jei tik jie tarnauja gėriui, žmonijai ir jūsų dvasios bei kūno harmonijai.
Mūsų esybės, tikrojo aš, potyriai kyla iš dvasios, o ne iš išorinio pasaulio objektų. Mes kreipiamės į save, į savo dvasią, kartu į grynojo potencialumo lauką, ir gauname atsakymą. Priešingas reiškinys yra atsakymų ieškojimas išorinio pasaulio objektuose. Tada mes ieškome aplinkinių pritarimo, o negavę, atsiduodame baimei. Tada mums būtinai prireikia valdžios. Pritarimo siekimas ir valdžios troškimas kyla iš baimės. Kai remiamės išorinio pasaulio objektais, atspirties tašku tampa mūsų ego. Tačiau ego – ne tai, kas mes esame iš tikrųjų. Ego tai atliekamas vaidmuo, socialinė kaukė, kurios nešiotojai vykdo svetimą valią. Jėga, kilusi iš išorinio pasaulio objektų yra apgaulinga ir trumpalaikė. Netekęs valdžios ir titulų dažnai toks žmogus tampa tiesiog niekuo. Tikrasis aš, mūsų dvasia nuo šių dalykų nepriklauso, ji nepasiduoda aplinkos įtakai, nenusižemina prieš kitus aš ir neiškelia savęs virš kitų aš. Ta jėga pasižymi ypatingomis savybėmis: ji traukia prie mūsų žmones ir daiktus, kurie mums dabar reikalingi, bei sukelia situacijas ir aplinkybes, kurios padeda išsipildyti mūsų troškimams. Mes esame laimingi tarp žmonių ir žmonės laimingi šalia mūsų. Aš jėga yra vienijanti meilės jėga.
Kaip mes galime priartėti prie dvasinio grynojo potencialumo lauko ir patekti į neribotų galimybių erdvę? Tam yra keletas sąlygų: tylos praktikavimas, meditacija, nešališkumas, bendravimas su gamta. Mes paprasčiausiai turime nutildyti pasaulio mintis tylos ir meditacijos praktikomis. Tada tereikia mokėti suformuluoti savo troškimą, ketinimą ir pasiųsti šio ketinimo impulsą į dvasinį grynojo potencialumo lauką. Tylos praktikavimas reiškia, kad įsipareigojame tam tikrą laiko tarpą susilaikyti nuo šnekėjimo ir tiesiog būti. Tuo metu negalima žiūrėti televizoriaus, skaityti, klausytis radijo. Praktikuojant tylą iš pradžių mūsų vidinis dialogas suaktyvėja, o kai jis liaujasi, mes patenkame į savo grynojo potencialumo erdvę. Meditacija taip pat nuramina mūsų aistras, norus, mintis, priartina mus prie savo vidaus, kuriančiosios tuštumos, dvasinio grynojo potencialumo lauko. Ramybėje ir tyloje glūdi kūrybingumo potencialas, nes judėjimas be ramybės riboja pats save. O kai judėjimą išmokstame susieti suramybe ir tyla, mūsų kūrybingumas atsiveria visomis kryptimis – jis krypsta ten, kur link mes jį nukreipiame savojo dėmesio jėga.
Dažni kontaktai su gamta padeda žmogui pajusti darnią visų gyvybės jėgų sąveiką bei patirti vienybės su jomis pojūtį. Buvimas kalnuose, prie ežero, miške vienumoje ir ramybėje priartina prie grynojo potencialumo lauko.
Visiems visatos harmonijai neprieštaraujantiems ketinimams ir troškimams lemta išsipildyti. Jie savaime egzistuoja grynojo potencialumo lauke ir turi beribę savirealizacijos galią. Nukreipę ketinimus į derlingą grynojo potencialumo dirvą, mes tą galią įvaldome. Iš kitų gamtos kūrinių mes išsiskiriame ypatingomis privilegijomis, nes turime nervų sistemą, suvokiančią energinį bei informacinį lauką, iš kurio randasi mūsų fizinis kūnas. Mūsų kūnas neatskiriamas nuo visatos kūno, nes kvantiniame laukų lygmenyje aiškiai apibrėžtų ribų tarp objektų neegzistuoja. Žmogus – tai lokalizuotas materijos virpesys neaprėpiamame kvantiniame lauke. Nervų sistema ne tik suvokia kvantinio lauko energiją bei informaciją, iš kurios randasi mūsų fizinis kūnas, bet ir dėl ypatingo sąmonės lankstumo taip pat sugeba ją keisti. Mes galime sąmoningai keisti savo kvantinio lauko energijos bei informacijos turinį, o kadangi visata yra mūsų fizinio kūno tęsinys, ji yra bendrame kvantiniame lauke su mumis, tokiu būdu mes galime keisti įvykius, formuoti savo ketinimais priežastį, duosiančią mums norimus dalykus. Energinio bei informacinio lauko pokyčiai sukeliami naudojantis dviem sąmonės savybėmis: dėmesiu ir ketinimu. Dėmesys energizuoja, ketinimas transformuoja. Visa, į ką mes sutelkiame savo dėmesį, išauga ir sustiprėja. O ketinimas sužadina ir skatina energijos bei informacijos pokyčius. Ketinimas suderina begalinius įvykius laike ir erdvėje bei sukelia ketinamą situaciją. Tačiau taip įvyksta tik tada, kai mes laikomės kitų dvasinių dėsnių. Ketinimas turi būti nukreiptas į ateitį, o dėmesys likti dabartyje. Ir kol dėmesį išlaikome čia ir dabar, tol į ateitį nukreiptas ketinimas duos vaisius, nes ateitis užgimsta dabartyje. Dabartį reikia sutikti tokią, kokia ji yra ir ketinti ateities įvykius.
Kai esame tyloje, pauzėje, neturime nei minčių, nei ketinimų, tačiau išnirę iš pauzės atsiduriame paribyje tarp pauzės ir minties – štai tada išreikškime ketinimą. Jei turime keletą tikslų, užsirašykite juos ir, prieš panirdami į pauzę, sutelkite į juos savo ketinimą. Ketinimas įterpiamas į derlingą grynojo potencialumo dirvą, kurioje jis suvešės, kai ateis tinkamas metas. Ir nereikia bandyti atkasti jau pasėtų troškimo sėklų, kad įsitikintumėte, ar jos pradėjo dygti. Nereikia tikėtis, kad jos pradės dygti taip, kaip mes norime. Mes tiesiog laukiame, kol jos duos derlių. Labai svarbu neprisirišti nei prie įvykių, nei prie žmonių. Tikroji grynojo potencialumo kūryba yra spontaniška ir nevaržoma. Viskas gali vykti kiek kitaip, nei jūs įsivaizduojate, bet jūs gausite norimą rezultatą. Prisirišimai yra kūrybos ir spontaniškumo ribojimas. Prisirišimas yra susijęs su žmogaus šališkumu. Tai, ką mes vadiname savo nuomone arba nuostatomis, be paliovos vertina daiktus ir reiškinius kaip teisingus ar neteisingus, blogus ar gerus. Ir, kai nuolatos vertiname, klasifikuojame, analizuojame, tik skatiname savo vidinį dialogą. O tai sutrikdo energijos tėkmę tarp mūsų ir grynojo potencialumo lauko. Nešališkumas ir išankstinės nuomonės neturėjimas padeda protui nutilti, todėl prieš pradedant dienos darbus reikia duoti įžadą nieko neteisti ir neturėti išankstinių nuostatų. Geriau savęs paklauskime: „Kaip aš galiu padėti?“ ir „Kuo galiu būti naudingas?“. Atsakymai į šiuos klausimus padės jums atrasti savo vetą gyvenime ir su meile tarnauti visiems žmonėms.
Kiekvienas prisilietimas prie aplinkinio pasaulio yra davimas ir ėmimas. Tai energijų mainai. Ir kuo daugiau mes duodame, tuo daugiau gauname, nes tokiu būdu prisiliečiame prie visatoje viešpataujančios gausos. Už davimo ir gavimo turi slypėti ketinimas. Reikia visada ketinti laimės ir duoti iš širdies. Pasinaudoti davimo dėsniu labai paprasta: jeigu trokštame džiaugsmo, tai turime duoti džiaugsmą kitiems,; jeigu reikia meilės, išmokime mylėti patys; jeigu siekiame dėmesio ir pripažinimo, sugebėkime skirti dėmesį aplinkiniams bei tinkamai juos įvertinti; jeigu norime materialios gerovės, padėkime ją pasiekti savo draugams, pažįstamiems ir kolegoms.net mintis apie davimą, tylus palaiminimas ar paprasta malda veikia kitus žmones. Tai įvyksta todėl, kad mūsų kūnas tomis akimirkomis susitelkia į savąją esybę it tampa energijos bei informacijos pluoštu bendrame visatos energiniame bei informaciniame lauke. Mes esame maži sąmonės gabalėliai, apsupti sąmoningos visatos. Tačiau žodis sąmonė reiškia daugiau, negu energija ar informacija. Sąmonė – tai energija ir informacija, įsikūnijusi į mintį. Taigi mes esame minties gabalėliai mąstančioje visatoje. O mintis turi savybę transformuotis.
Minties pagalba mes galime kurti veikiami mažiausio pastangų dėsnio. Jei žmogus visą gyvenimą sunkiai triūsia keisdamas šį pasaulį, kovoja su jo reiškiniais, deda didžiules pastangas ir eikvoja savo nervų energiją, kažin ar jis bus laimingas net ir pasiekęs materialią gerovę. Ypač jei jis bus prisirišęs prie reiškinių, nuomonių ir jam reiks aplinkinių pritarimo, tada jį labai žeis kritika. Žmogus savo ketinimus turi įvykdyti be regimų pastangų ir nevaržomai. Tai yra mažiausio pasipriešinimo principas, kuriuo pagrįsta darna ir meilė. Žuvys nesistengia plaukti, o tiesiog plaukia; gėlės nesistengia žydėti, o paprasčiausiai žydi; paukščiai nesistengia skraidyti, o ima ir skraido. Saulės savybė – šviesti. O mums, žmonėms, skirta įgyvendinti savo svajones kuriant gražesnę ateitį ir tarnaujant žmonėms. Tai turi vykti paprastai ir be regimų pastangų. Mažiausių pastangų dėsnis ima veikti, kai mūsų veiksmų motyvas yra meilė, nes meilė yra varomoji gamtos jėga. Jeigu mes siekiame valdžios ir pinigų norėdami patenkinti savo ego poreikius, veltui švaistome energiją ir vaikomės iliuzinės laimės. Kai mums prireikia turto vien asmeniniams įgeidžiams patenkinti, mes užtveriame kelią tekančiai į mus energijai ir sutrikdome gamtos procesų vyksmą. Ir tik tada, kai mūsų veiksmus skatina meilė, energija kaupiasi, jos gausėja, mes mėgaujamės ja ir galime ją nukreipti visur, kur panorime ką sukurti. Jei mes norime laikytis mažiausio pastangų dėsnio, turime atsisakyti sumaištie ir sutikti , jog „ši akimirka yra tokia, kokia turi būti“. Ši akimirka yra visų praeities akimirkų vaisius. Sukilę prieš šią akimirką, sukylame prieš visatą. Kiekviena problema turi kokios nors galimybės sėklą. Mes su atsakingumu turime atsakyti į tas situacijas, kurios yra dabartyje. Tada kiekviena iš pirmo žvilgsnio nepalanki situacija pavirs galimybe sukurti ką nors nauja, o visi žmonės, kuriuos mes vadiname savo kankintojais, taps mūsų mokytojais. Mažiausių pastangų dėsnis dar siūlo gyvenime neginti savi požiūrio, nes įtikinėdami kitus savo teisumu tik veltui švaistote energiją. Pasiryžkime eiti nesipriešinimo keliu. Taip vyksta procesai gamtoje – spontaniškai ir be pasipriešinimo. Ir kai mes įvaldome tris mažiausio pastangų dėsnio komponentus – sutikimą, atsakingumą ir nesigynimą- mūsų gyvenimas ima tekėti laisvai ir be regimų pastangų.
Kartais žmogus didžiulių pastangų dėka sukuria sau materialią gerovę, bet nesijaučia laimingas, kažkoks nepasitenkinimas gaužia jį. Dvasia iš tikrųjų išgyja tik pažinusi save, suvokusi, kodėl ji gyvena, prisilietusi prie dvasinio meilės lauko. Visi čia gyvename tam, jos suprastume, kad esame dvasinės būtybės, išreikštos fizine forma, kad atrastume savo aukštesnįjį aš.Kiekvienam iš mūsų duoti unikalūs talentai, kuruos galime išreikšti tarnaudami žmonėms. Išreikšdami save mes pakylame virš laiko ribų, jaučiamės laimingi ir susiliejame su dvasiniu šviesos bei meilės lauku, gyvenimas nereikalauja kovos ir pastangų, mes gyvename meilėje, laimėje ir darnoje.
Kaip sulėtinti gyvenimo ritmą
Psichologai įrodo, kad skubantis žmogus praranda veiksmų ir minčių kontrolę, nebejaučia gyvenimo džiaugsmo, nesimėgauja šia akimirka. Skubėjimas išsekina centrinę nervų sistemą, sukelia stresą, neleidžia kokybiškai atlikti darbo. Skubėjimas neleidžia sutelkti dėmesio, priverčia žmogų daryti klaidas. Skuba užtemdo nuovokumą, žmogus vis daugiau ir daugiau galvoja apie šabloniškus sprendimus arba laiką taupantį trumpiausią kelią, atlieka užduotį be įkvėpimo ir nerūpestingai. Gyvename būtent ‚čia ir dabar’, visas mūsų gyvenimas – tai suma pragyventų akimirkų. Jei kiekviena iš jų kankinanti ir nemaloni, žmogus greitai išsenka, jį pradeda kamuoti ligos, depresija, žmogus greičiau susierzina, nebevaldo savo pykčio. Kaip sulėtinti gyvenimo ritmą ir gyventi ramybėje bei džiaugsme?
Pirmiausiai atkreipkite dėmesį į savo kalbą. Žodžiais mes garsiai išreiškiame savo mintis ir tuo būdu programuojame savo ateitį, nes mintys – tai ketinimas, kuris vėliau duos realius veikimo rezultatus materijoje. Jei lėčiau kalbėsime, aiškesnės taps mūsų mintys. Tegu tarp žodžių atsiranda erdvė pamąstymui. Vienu metu sutelkite dėmesį tik į vieną žodį ir leiskite žodžiams slysti vienam paskui kitą į jūsų sąmonę. Rūpindamiesi, kad kiekvienas žodis į sąmonę kristų atskirai ir reikšmingai, pastebėsite, kad garsas ir reikšmė puikiai dera tarpusavyje. Sutelkdami dėmesį į kiekvieno žodžio skambesį, tuo pačiu suteksite jį ir į teksto prasmę. Nekalbėsite ir neprogramuosite tų dalykų, kurių nenori jūsų vidinė esmė. Tada atkris daugybė įvairiausių nereikšmingų smulkmenų, kurias kažkada darėte. Liks laiko tam, kas įprasmina jūsų gyvenimą. Kartu atminkite – jei mintys nesukelia džiaugsmo (nemaišyti su pasitenkinimu), tai jas siunčia tamsa. Tik bendras dvasinis augimas leidžia žmogui vaduotis iš tamsos ir pakilti.
Savo žodžiais galite padėti kitiems. Pažiūrėkite, kaip skuba žmonės! Jei jus aptarnauja pašte, restorane, banke ir jūs jaučiate šių žmonių vidinę įtampą, galite pasakyti: „Neskubėkite. Aš turiu laiko“. Ir nors tai atrodo paradoksalu, jūs tikrai tą dieną turėsite daugiau laiko. Kartu paskleisite savo šilumą tiems, kurie jus aptarnauja. Nes darbe įtampoje išbuvęs žmogus ir laisvalaikio metu nebegali be išorinių stimulų ir jaudinimosi. Vidinė įtampa reikalauja praleisti vakarą kokioje nors užeigoje, kur daug kokteilių ir kurtinančios muzikos. Kai pernelyg stimuliuojame pojūčius, gyvybinės galios išteka per juos kaip vanduo iš kiauro kibiro, ir mes liekame fiziškai, emociškai ir dvasiškai išdžiūvę. Taip yra todėl, kad įtampa pažeidžia žmogaus čakras, jose esančią energiją ir žmogus tampa tarsi apsėstas. Neveltui Šv. Mišių metu linkime žmogui ramybės, nes tik ramus žmogus turi subalansuotą švarią energetiką. Bet koks susierzinimas, skubėjimas rodo, kas pažeista ir mūsų energetika. Tokiu atveju reiktų dirbti su savimi. Padės malda, šviesos meditacijos, kvėpavimo pratimai. Jei žmogus sulėtina gyvenimo ritmą, jis pagyvina savo pojūčius. Žmogus turi gyventi vienybėje ir harmonijoje su gamta ir jį supančiomis energijomis. Jei būsime ramūs, pastebėsime, kaip kyla ir leidžiasi saulė, skleidžiasi gėlės žiedas, smuikuoja žiogas. Saulės spinduliai mus šildys ir skleis subtiliąją energiją mūsų energetiniams centrams. Gėlės žiedas savo aromato subtilybėmis gyvins mūsų pojūčius, plės pasąmonę. Žiogelio smuikavimas priartins prie pačios gamtos išteklių. Jei neužsiversime skubėjimo ir nerimo gniaužtuose, gausime energiją iš dangaus, žemės ir jos kūrinių. Būtinai skirkite laiko bendravimui su gamta. Nors dieną per mėnesį praleiskite laukuose, miške ar prie ežero. Nesiklausykite muzikos, negrybaukite, neuogaukite. Geriausiai pabūkite vienumoje. Pasistenkite susilieti su gamta. Sutelkite į ją visą dėmesį, stebėkite medžius, žolę, debesis. Maitinkitės tik tuo, ką tądien davė gamta. Pamėginkite pakalbėti su medžiais, palieskite akmenis. Medituokite žiūrėdami į debesis, klausydamiesi vėjo ošimo, upelio čiurlenimo ar paukščio giesmės. Gamta visus joje vykstančius procesus atlieka neskubėdama ir harmoningai: kiekvienam metų ir paros laikui savi darbai ir ritmai. Visa gamta dieną priima saulės energiją, ją akumuliuoja augmenijoje, o su saulėlydžiu – ilsisi. Žmogus taip pat privalo suderinti savo darbus su gamtos ritmais. Pabuvojus gamtoje ji pati jus harmonizuos, atkurs pasąmonėje ir energetiniuose centruose tuos vidinius ryšius, kurie reikalingi gyvenimui palaimoje, džiaugsmingam savęs realizavimui. Tyla ir sutelktumas padės mūsų mintims susivokti, ką iš tikrųjų turime nuveikti, kam mes skirti, o kokios veiklos turėtume atsisakyti. Ir dirbsime tada džiaugsmingai ir susitelkę.
Skubėjimas bei emocinė įtampa ypač pažeidžia širdies čakrą ir pačią širdį. Širdies čakra Anachata reguliuoja širdies, plaučių ir bronchų veiklą. Esant normaliai Anachatos veiklai, žmogus apdovanojamas šiomis savybėmis: bebaimiškumo, saugumo jausmu, pasitikėjimu savimi, geru imunitetu, sugebėjimu mylėti be prisirišimo jausmo, gerais santykiais su tėvais. Šio centro problemos sukelia emocines problemas, baimę, nepagarbą tėvams. Pažeidžiamos ir Svadistano bei Manipuros čakros. Svadistano savybės: meniniai sugebėjimai, kūrybiškumas, gebėjimas panaudoti informaciją ir tyras žinias, kurios yra kiekvieno žmogaus viduje. Fiziniame kūne šis centras atsako už inkstų ir apatinę kepenų veiklą. Svadistano čakros sutrikimus sukelia įtemptas ateities planavimas, gyvenimas ateitimi, įtampa mokantis ar dirbant. Manipuros čakra atsako už pasitenkinimo jausmą, verslo sėkmę, vedybinio gyvenimo džiaugsmą, sugebėjimą vykdyti Dharmą (vidinė dvasinė ir moralinė žmogaus skola). Šiame centre 10 Dievo įsakymų nulemia elgesio ir santykių su kitais žmonėmis principus. Subalansuota čakra suteikia pasitenkinimą, apdovanoja žmogų dosnumu ir vaišingumu, nukreipia dėmesį nuo materialių dalykų į dvasinius. Ši čakra susijusi su skrandžiu, viršutine kepenų dalimi, žarnynu. Manipuros sutrikimai, kuriuos dažnai sukelia susierzinimas dėl skubos ir nerimas, sukelia opaligę, diabetą, vėžį, taip pat nepasitenkinimo jausmą, blogus santykius šeimoje, kleptomaniją, alkoholizmą.
Gyvenimo tempo sulėtinimui svarbu išsiugdyti kitą savybę – kantrybę. Nekantrus žmogus neigiamai veikia visus kūno fiziologinius pokyčius, funkcijas. Nekantrumas slopina virškinimo procesą, skatina netaisyklingą kvėpavimą, o ramus žmogus kvėpuoja lėtai ir giliai. Kantrybė reiškia lėtą pastovų pulsą, nekantrumas – pagreitintą širdies plakimą, tachikardiją. Jeigu jūs kantrus, visi gyvybiniai procesai veikia sklandžiai. Jeigu esate kantrūs, sugebėsite rasti mintims ir sielai peno, net stovėdami ilgiausioje eilėje ir tai jūsų neerzins. Kantrybė ypač būtina bendraujant su savo šeimos žmonėmis, nes būtent šeimoje atsiskleidžia visos žmogaus silpnybės ir ydos. Skubantis žmogus niekada nebus tolerantiškas savo šeimos nariams, jo vidinis sąmyšis, skuba ir nepasitenkinimas tuo, kad jis visko nespėja persiduos ir kitiems šeimos nariams. Kantrybę galime ugdyti daugybe būdų, kuriuos rekomenduoja psichologai, bet jei savo viduje jausime nepasitenkinimą tuo, kaip viskas apie mus vyksta, tai kantrybės ugdymas anksčiau ar vėliau tik iššauks mūsų pyktį. Kantrybė atsiranda kartu su meile. Tik mylėdami mes būname iš tikrųjų kantrūs ir atlaidūs.
Lėtinti gyvenimo tempą ir lavinti sutelktą dėmesį lengviau, jei mums padeda kiti. Būtina kruopščiai rinktis draugiją, puoselėti stiprius santykius su žmonėmis, sveikinančiais mūsų mėginimus keistis ir padedančiais mums tai daryti. Kai žmonės susirenka be egoistiškų tikslų, padidėja individualūs jų gabumai. Įvyksta kažkas nuostabaus, reikšmingo. Atsiranda nenugalima jėga, kuri, net jei mes to ir nematome, pakeis mūsų pasaulį. Čia ir slypi dvasinės bičiulystės galia ir reikšmė. Valgio metas, žinoma, yra pats natūraliausiais metas bičiulystei. Kaip malonu valgyti su meile paruoštą maistą kartu su tais, kuriuos mylime mes ir kurie myli mus. Kiekvienas valgis turėtų būti sakramentas, kuriuo stipriname ne tik kūną, bet ir dvasią. Bet jei maistas turi būti sakramentas, namai privalo būti pilni meilės. Kad valgydami galėtume kažką duoti vienas kitam, turime vengti bet kokių piktų kalbų. Palaiminkime maistą ir pavalgę pagrindinį patiekalą tyliai pasišnekučiuokime prie arbatos. Visada raskime laiko draugams ne tik jų gimtadienių ar bėdos metu, bet būkime dvasiniais bičiuliais, kurie gali tyliai kartu pavalgyti ar pamedituoti. Jei tenka valgyti vienam, nenusiminkite, bet neskubėkite. Tylumoje palaiminkite maistą, kurį valgote, ir neskubėdami pavalgykite. Jei žmogus neturi laiko dvasinėms praktikoms, bent valgio metą gali paversti dvasinio susikaupimo, augimo metu, nes tada jis kontaktuoja su visomis visatos energijomis, per maistą pasiruošusiomis sustiprinti jo kūną. Geriau pabūti nevalgiusiam ir papasninkauti, negu prisikimšti bet ko skubant ir žiūrint televizorių. Tada sutrikdome tiek kūno fiziologines funkcijas, nes maistas nebus pilnai suvirškintas, tiek savo skuba sujaukiame mintis, kurios taip pat iš dalies priklauso ir nuo mūsų maisto, jame įrašytų vibracijų.
Kad nereikėtų skubėti, ryte kelkitės anksčiau. Vakare atsisakykite siaubo ar kriminalinio filmo, kuris jūsų dvasiniam kilimui nieko gero neduoda, bet pamedituokite, pabūkite, pažaiskite su vaikais, dalyvaukite jų kūryboje ir anksčiau eikite miegoti. Diena prasideda ryte. Jei ryto metą skubėsite, diena nieko gero neduos, įtampa jausis visą dieną. Ryte atlikite kvėpavimo pratimus, mankštą, nusiprauskite, neskubėdami su šeima išgerkite arbatos. Tai nuteiks jus pakiliai, padės sutelkti dėmesį.
Svarbu išmokti dirbti tik vieną darbą vienu metu, tada atiduodame jam visą savo dėmesį. Koks bebūtų mūsų darbas, sutelktas dėmesys apsaugo nuo klaidų ir nelaimingų atsitikimų. Ypač jaučia mūsų dėmesio stoką vaikai. Jei skaitydami laikraštį tik retkarčiais pakeliame akis į vaikus ir tarstelime jiems žodį, aptardami jų darbus ir žaidimus, jiems neskiriame meilės ir dėmesio. Padalintas protas tampa jiems pavyzdžiu, ir galime neabejoti, kad kažkur tai užsifiksuoja. Vaikas taip pat nedalyvauja kokybiškame bendravime, kuris moko ir atveria jo širdį meilei ir kūrybiškumui. Kai išmoksite sutelkti dėmesį ir dirbti vieną darbą vienu metu, tai turtins jūsų pojūčius. Ką bedarysite, labiau tam atsidėsite. Įeidami į namus, netrenksite durimis, nes jausite namus. Ne taip lengvai kliūsite už daiktų ar juos daužysite. Ne taip pavargsite, nes atsikratysite įtampos. Nebebūsite permainingas ar neryžtingas, nes būsite sugrąžinęs protui vientisumą. Ir, kas turbūt svarbiausia, neignoruosite kitų sielvarto arba džiaugsmo, nes žiūrėdami į jų akis iš tiesų žvelgsite į jų širdis. Jei pasieksite šį vertingą sutelktumą, tai labai palengvins meditavimą ir paspartins jūsų dvasinio kelio pažangą. Meditacija yra susikaupimas. Giliau panerdami į būties klodus pradėsite suprasti, kad turtai, greitai išnykstantys malonumai, garbė ir visa pasaulio valdžia niekada mūsų nepatenkins, ir kad meilės ir išminties kupina tik tai, kas nepraeina.
Meditacijos mokytojas, indų kilmės profesorius E.Easwaranas (pastaba: pavardė parašyta teisingai, su w raide, yra lietuviškai išleista jo knyga apie meditaciją, kur taip rašoma pavardė) teigia, kad meditacijos principas yra labi paprastas: „Tu esi tai, ką galvoji“. Medituodami žodžiais, įkūnijančiais aukščiausius idealus, prašydami keisti gyvenimą, sudedate žodžius giliai į savo sąmonę. Ten jie išleidžia šaknis ir pradeda nuostabiai keisti jūsų gyvenimą. Jis keičiasi, įvyksta tai, ko jūs jau seniai troškote, tik nežinojote, kaip to pasiekti.
LSMU VA prof. Dalia Sekmokienė