„Nepaklūstanti laikui jūsų „Aš“ dalis žino apie gyvenimo laikinumą. Ir suvokia, kad vakarykštė diena tėra šiandienos atmintis, o rytojus – nūdienos svajonė. O dainuojanti ir mąstanti jūsų esybė tarsi išgyvena tą pačią pirmą akimirką, kai buvo išbarstytos žvaigždės Visatoje.

Ir argi laikas nėra kaip meilė – nedalomas ir beribis?“

Kahlil Gibran, Pranašas

Skubėdamas žmogus nejaučia dabarties momento džiaugsmo, taigi jį ir praranda. Žymus Ajurvedos gydytojas ir filosofas Deepak Chopra teigia: „Būti laisvam reiškia pajusti dabarties akimirką, džiaugtis gyvenimu, natūraliai mylėti ir pasitikėti“. Visa rytų filosofija moko – gyvenk neskubėdamas, išgyvenk dabarties momentą, į jį įsijauski. Net pati meditacija, kuri yra rytų filosofijos ir praktikos viena svarbiausių sudedamųjų dalių, yra dalies savo paros laiko praleidimas tarsi nieko neveikiant, tik kvėpuojant. Todėl kai kam ji atrodo beprasmiška. Bet kaip tik čia glūdi gili prasmė ir daugelio paslapčių raktas.

Visoje gamtoje (taip pat kiekvienoje žmogaus ląstelėje bei jo sąmonėje) vyksta penkių energijų generacijos ratas. Jis tarsi simbolizuoja spiralinį, ciklišką žmogaus ir energijų vystymąsi, kaitą. Vanduo generuoja medį, medis – ugnį, ugnis – žemę, o žemė – metalą. Metalo stichija Ajurvedos medicinoje vadinama eteriu, erdve. Ši stichija – tai erdvė, kuri sujungia praeitį su dabartimi. Šios stichijos dėka galime vėl atgaivinti prisiminimus, pavyzdžiui, senatvėje išgyventi tą pačią būseną, kurią patyrėme jaunystėje lipdami į kalnus, vien prisiminę apie kopimą. Metalo stichijoje susijungus praeities , dabarties ir netgi ateities momentams, gauname dabarties akimirką, kurią suvokiame erdvėje kaip „čia ir dabar“. Jei metalo stichija harmoninga, žmogui laikas tarsi sustoja, jis mėgaujasi gyvenimu. Taip būna, pavyzdžiui, kai dirbame mėgstamą darbą. Gamtoje linijinio ciklo nėra: pavasarį keičia vasara, ją – ruduo, o po rudens ateina žiema ir vėl pavasaris. Naktį keičia diena, paros ritmams prisitaiko žmogus , augalai, gyvūnai. Žmogus savo darbus taip pat rikiuoja pagal gamtos sezoniškumą : kada sėti, arti, kada derlių nuimti.

Ląstelėje daugelis gyvybinių ciklų priklauso nuo kvėpavimo ritmo. Metalo stichija kontroliuoja kvėpavimą bei plaučių ir storojo žarnyno veiklą (šalinimo procesus). Plaučiai paima energiją (vadinamą Či arba Prana iš aplinkos ir integruoja į organizmą), todėl nuo visos metalo stichijos veiklos labai priklauso žmogaus gyvybingumas. Rytų praktikos pastebėjo ir kitą šios stichijos savybę: sutelkę dėmesį į kvėpavimą tarsi sustabdome laiką, atsiduriame kitoje realybės dimensijoje anapus laiko ribų. Ir tada galime pajusti savo vidinę esmę.O išėję iš meditacinės būsenos tampame labiau sutelkti ir pajuntame dabarties akimirkos grožį, tos akimirkos, kuri skleidžiasi prieš mus „čia ir dabar“. Meditacija taip pat moko, kad protas, kuris paprastai būna sutelktas į keletą dalykų, apsijungtų vienam svarbiausiam – tuo metu vykstančiam veiksmui. Susikaupimas yra veiksmingumo sąlyga, o susiskaidymas – neveiksmingumo, klaidų ir įtampos priežastis. Sutelkę dėmesį į dabartį, semiamės gyvenimo energijos. O metalas ir yra ta stichija, kuri kvėpavimo pagalba priverčia visas žmogaus energijas judėti. Žmogus gyvas tol, kol kvėpuoja. Tiek daug dėmesio rytų praktikose ir skiriama kvėpavimui, nes jo pagalba ne tik galime nuraminti savo mintis, bet ir sureguliuoti savo energijas, susijungti su aplinkos, kosmoso, visatos energija, keistis subtiliųjų laukų lygmenyje energija ir informacija su visa žmonija ir visa kūrinija. Kvėpavimas, kaip ir visa žmoguje, turi būti harmoningas, derėti su žmogaus veikla. Ramus kvėpavimas nuramina ir proto aistras.

Galbūt neįsivaizduojame, kas tai yra – išgyventi dabarties akimirką? Tai, į ką sutelkiame dėmesį, virsta mūsų gyvenimu, jį užpildo. Jei mūsų dėmesys praeityje, tai ir randamės praeityje. Jei dėmesys ateityje, esame įsivaizduojamoje ateityje. Ir tada žmogus negali išgyventi dabarties momento, nes jo dėmesys nukreiptas kitur, jis nejunta dabarties šviesos. Pavyzdžiui, jei norite mėgautis poilsiu, turite atsitraukti nuo darbo – turite sugebėti išmesti jį iš galvos. Jei visą dieną skubėjote, būsite toks „apsėstas“ ir įsitempęs, kad nesugebėsite pamiršti darbo. Kartais aplinkybės reikalauja parsinešti darbo namo, tačiau palikti jį, kur dirbama, o parsinešti tik minčių apie jį ir nerimauti dėl to, kas jau atsitiko ar gali atsitikti kitą dieną – visai kas kita.

Dabarties jutimas leidžia spontaniškai ir laisvai per mus tekėti dėmesio, universalios išminties, gamtos srautui. Tada mes atsiveriame tyrai sąmonei, šviesai ir pažįstame daiktus tokius, kokie jie yra iš tikrųjų, o ne užmaskuotus išankstinių nuomonių, sprendimų, kurie gimsta pernelyg planuojant ateitį, o ne išgyvenant dabartį. Jei mums nustoja egzistavęs laikas, jei jo nejaučiame, įžengiame į neribotų galimybių lauką. Rytų filosofija sako: jei peržengsime laiko ratą, įeisime į meilės ratą. Norėdami išsiveržti iš laiko rato, turite pastebėti paprastus dalykus ir laikytis šių nesudėtingų taisyklių: neskubėkite, pamedituokite, atraskite ryšį su gamta. Jei stebėsime gėlės žiedą parą ar savaitę, tai pastebėsime, kad geriausia priežiūra, trąšos ir laistymas mažai ką gali pakeisti, viskas vyksta kaip gamtos numatyta. Ir žmogus savo gyvenime neturi pažeisti harmonijos skuba ir netvarka. Atminkite: būdami harmonijoje su savimi ir gamta esate nesuvaržyti, laisvi nuo apribojimų. Tada žmogus elgiasi natūraliai, išmintingai, tiesiog intuityviai. Tą skelbia ir krikščionybė, mokydama, kad mes tik sėjame, o rezultatai nuo mūsų nepriklauso. Mes galime ketinti vienaip, o amžinybė pakoreguoja mūsų darbus ir likimus. Ne tik kelyje skubėjimas tolygus savęs griovimui. Skubėdami mes prarandame ramybę ir dabartį. Keiskitės, gyvenkite ramiai, sutelkdami dėmesį į tai, ką veikiate, nes tai padės jums atskleisti paslėptus energijos išteklius savyje, atsikratyti skausmingų prisiminimų ir išmokti džiaugtis dabartimi, mylėti labiau, nei jums atrodė įmanoma ir suvokti unikalų savo įnašą į gyvenimą.

LSMU VA prof. Dalia Sekmokienė