Nerasi Žemėje žmogaus, kurio neviliotų besiskleidžiantis gėlės žiedas, jo aromatas. Gėlės žiedai daugelyje kultūrų – garbinga ir džiuginanti dovana, nors tokia gležna ir trumpalaikė.

Gėles augindavo visi, kas neabejingi grožiui. Nors darbų išvargintoms moterims kaime rūpėdavo kuo pamaitinti ir aprengti vaikus, bet kartu jos žinojo, koks svarbus sielai ir širdžiai grožis ir rasdavo laiko pasirūpinti gėlių darželiais prie savo namų.Moters veidas pražysta šypsena, kai jai padovanojamas gėlės žiedas.

Šiuolaikinės firmos puikiai žino žiedų magiją ir teigia, kad gaivus gėlės žiedas esant blogai nuotaikai veikia geriau, negu tabletė aspirino. Kodėl mes taip žavimės žydinčiu sodu, o širdis suvirpa, kai mums įteikiama rožė?

Botaniniu požiūriu augalas pražysta tada, kai jam metas duoti vaisius, taigi žiedas, tai tam tikras augalo lytinis organas. Tuo būdu gėlės yra ir meilės bei vaisingumo simbolis, gamtos kūrybos išraiška.

Pražydusios gėlės vilioja bitę, drugelį ir vabzdžius. Augalai ir vabzdžiai – patys geriausi kaimynai. Vabzdžiams reikia augalų dėl maisto ir pastogės, o augalai be vabzdžių negalėtų daugintis. Augalai vabzdžius vilioja nektaru ir žiedadulkėmis. Jos labai maistingos, turi baltymų, riebalų angliavandenių, fermentų ir vitaminų. Labai daug žiedadulkių turi aguonos, plukės, jonažolės, erškėčiai. Skraidydami nuo žiedo prie žiedo vabzdžiai perneša žiedadulkes ir taip apdulkina kryžmadulkius augalus.

Tačiau svarbiausias jų maisto šaltinis yra nektaras. Nektaras kaupiasi ilgų siaurų žiedų taurelėse ir pentinuose. Tai cukringas skystis. Išskiriamo nektaro kiekis priklauso nuo augalų rūšies, paros laiko, žiedo išsivystymo, oro temperatūros ir pan. Viename žiede būna labai mažai nektaro, todėl vabzdžiai turi aplankyti daugybę žiedų.

Kai kurių rūšių augalų nektarą sunku pasiekti. Štai lelijų nektarinės yra taip giliai žiedų dugne, kad nektarą gali iščiulpti tik drugeliai su ilgais spirališkais straubleliais.

Kad vabzdys nepraskristų pro šalį, žiedas turi išsiskirti spalva arba kvapu. Bitės, kamanės iš toli pastebi geltonus, melsvai violetinius ir balzganus žiedus. Musės, žiedmusės, vabalai mėgsta ryškiai geltonus, mėlynus, violetinius ir baltus žiedus. Vabzdžius vilioja ir įvairūs piešiniai, taškeliai, brūkšneliai ant vainiklapių. Neužmirštuolių geltona akutė melsvame žiede, snapučių brūkšniuoti vainiklapiai padeda vabzdžiams neišklysti iš kelio.

Kai kurių augalų žiedų spalva keičiasi. Plaučių besiskleidžiantys žiedai iš pradžių rožiškai purpuriniai, vėliau mėlyni. Pavasarinio pelėžirnio žiedai iš raudonų pavirsta žalsvai mėlynais.

Kvapas taip pat labai svarbu. Žiedai išskiria kvapias medžiagas. Kvapas ir nektaras veltui nešvaistomi. Naktinių drugių apdulkinami žiedai išsiskleidžia vakare ir stipriausiai kvepia naktį (putoklių, smaliukių, nakvišų, vakaručių). Žiedai, kuriuos lanko dieniniai drugiai ir kamanės, stipriausiai kvepia dieną.

Jei augalų spalva ir kvapas tokie svarbūs vabzdžiams, tai kaip jie veikia žmones?

Pačios nuostabiausios gamtos spalvos atsispindi žieduose. Jos veikia visą mūsų energetiką, visas čakras. Pagal Ajurvedą žiedai priklauso ugnies stichijai, kuri viską keičia ir transformuoja, gali subrandinti naują panašų augalą, jo vaisius ir sėklas, o gali savo kerais ir grožiu gydyti žmogaus sielą. Be žiedo grožio augalai nebūtų meilės šaukliai, o ir vyrai, norėdami išreikšti jausmus, o ne vien materialų rūpinimąsi, nebeturėtų tokios nuostabios galimybės. Ir ne vien vyrai dovanoja gėles, žiedas – universali dovana kiekvienai sielai pradžiuginti.

Rytų filosofija teigia, kad pagal žiedo spalvą galima spręsti, kokią čakrą augalas veikia. Mūsų galvos vainikas – Sachasrara – tai violetinė išminties spalva. Nuostabaus kvapo čiobrelių žolynai nuo seno būdavo laikomi šventu augalu. Jų žiedai būdavo metami į aukurus. Ir nebūtina kaskart augalą ir jo žiedą suvalgyti, kartais tiesiog pauostykime žiedų aromatą ir pasigrožėkime ryto rasa ant pumpuro. Galbūt vien šito užteks kitaip pamatyti tos dienos įvykius ir pakeisti gyvenimą ta linkme, kuri mus ves džiaugsmo ir sveikatos keliu.

Žiedai mums dovanoja dar vieną nuostabią dovaną – žiedadulkes. Tai materiali žiedų magijos dalis, skirta ir vaisiui subrandinti, ir žmogų pagydyti. Žiedadulkės – tai vyriškos lytinės augalų ląstelės, kurias renka bitės, jas kaupia ir jomis maitinasi. Kiekvieno augalo žiedadulkių forma, spalva ir gydomosios savybės skirtingos, tačiau dažniausiai pasitaiko mišrių augalų žiedadulkės. Žiedadulkėse gausu biologiškai aktyvių junginių. Jomis gydomi virškinamojo trakto funkciniai sutrikimai, ypač lėtiniai kepenų ir tulžies pūslės uždegimai. Mokslinio tyrimo duomenys įrodė, kad žiedadulkės duoda teigiamą efektą gydant lėtinį prostatitą ir prostatos padidėjimo ankstyvas stadijas. Žiedadulkėmis gydomos kraujo ligos, nervinės depresijos, stiprinama imuninė sistema.

Lietuvoje jau sukurti receptai maisto gaminiams ir gaivinantiems gėrimams su medumi ir žiedadulkėmis gaminti. Bitės taip pat koryje gamina žiedadulkių atsargas maistui. Pridėjusios du trečdalius korio akelės žiedadulkių, likusią dalį užpila medumi. Taip paruošta žiedadulkių atsarga ateičiai jau vadinama bičių duonele. Bičių duonelę profilaktiškai gali vartoti įvairaus amžiaus žmonės, net vaikai.

Žiedus galima valgyti ne tik džiovintus kaip vaistažoles, bet ir sluoksniuoti juos su medumi. Rytuose buvo teigiama, kad rožės žiedlapiai, sluoksniuoti su medumi, atgaiva sielai ir širdžiai, padeda moterims, gydo jų reproduktyvinę sistemą. Medus padeda pernešti, įsisavinti subtiliausias žiedų energijas bei materialius biologiškai aktyvius junginius.

Žmogui įgimta ieškoti naujovių tiek mokslo, tiek meno, tiek kitose gyvenimo srityse. Tai savotiška kūryba. Šimtmečiais auginamos gėlės komponuojamos į naujo dizaino puokštes, o neretai ir dažomos rūšiai nebūdinga spalva. Arba keičiamos ilgai trunkančiu selekciniu naujų veislių kūrimo būdu.

Iš kitos pusės, jau gana išsamiai ištirtas augalų pigmentų metabolizmas. Ir štai rezultatas: Japonijos mokslininkai genų inžinerijos būdu kryptingai pakeitė gvazdiko spalvą iš raudonos į mėlyną). Atsiveria plačios galimybės žaisti žiedų spalvomis: ne tik tiesiog pakeisti į pastovią kitą, bet galima būtų sukurti tokius augalus, kurie keičia žiedų spalvą priklausomai nuo temperatūros, drėgmės ir kitų aplinkos ar augalo vidinių parametrų. Tik lieka neaišku, ar būtina keisti gamtą, ar geriau priimti jos grožį ir natūralumą tyra širdimi.

Jei jus kamuoja nežinia, negerumas ar depresija, pamerkite ant savo stalo gėlės žiedą. Neužmirškite jo padovanoti tam, kam šiandien taip pat liūdna. Ir jūs įsitikinsite, kokia stebuklinga žiedų magija. O jei su tuo (ar kitu) žmogumi išgersite žiedlapių aromatu gardintos arbatos, magiška būsena tikrai suvirpins širdį ir sielą.

LSMU VA prof. Dalia Sekmokienė