Daržovės, grūdai ir vaisiai – mūsų mitybos pamatas, net ir mėsėdžiai turėtų kasdien vartoti šviežias daržoves ir vaisius. Dauguma Lietuvoje vartojamų daržovių (morkos, bulvės, kopūstai, burokėliai, svogūnai, žirniai, agurkai, pomidorai ir kt.) labai plačiai paplitę visame pasaulyje. Net ir konservatyviausi lietuviai po truputį plečia daržovių asortimentą, vartodami porus, mangoldus, cukinijas. Atrodo, viskas paprasta, valgykime kuo daugiai, kuo įvairesnių daržovių, ypač nevirtų, ir stiprinsime savo sveikatą. Tačiau daržovių ( kaip ir kiekvieno maisto produkto ) vartojimas turi savų subtilybių ir norėdami gydyti bei stiprinti savo kūną, o ne tik gauti kalorijas ir vitaminus, turime žinoti daugiau.

Daržovėse, išskyrus bulves, mažiau krakmolo nei grūduose. Jose daug vitaminų, mikroelementų, gliukozės, pektininių medžiagų. Daržovėse daugiau negu grūduose įvairių fiziologiškai aktyvių medžiagų: organinių rūgščių, rauginių medžiagų, eterinių aliejų, polifenolų, fitoncidų (t.y. medžiagų pasižyminčių antibakteriniu veikimu). Valgant daržoves (ypač žalias) su kitu maistu, geriau pasisavinamos maisto sudėtinės dalys – baltymai, riebalai, angliavandeniai.

Mokslininkai vaisiuose ir daržovėse randamas biologiškai – fiziologiškai aktyvias medžiagas vadina fitochemikalais. Česnakuose, kopūstuose ir kitose daržovėse šių fitochemikalų randama virš 200. Dauguma jų (flavonoidai, įvairūs antioksidantai ir kt.) saugo nuo vėžio, stabdo senėjimo procesus. Nors vaisiuose ir daržovėse šie fitochemikalai randami nedidelėmis mikrodozėmis, tačiau homeopatija įrodė, kad medžiagos veiksmingumas ne visada priklauso nuo dozės. Pati gamta mums paruošė kompleksą natūralių medžiagų, subalansuodama jas optimaliausiu variantu. Geriausia vartoti daržoves jų sezono metu, tuo būdu prisitaikysime prie gamtos ritmų. Žiemą vartokime tas daržoves, kurios natūraliai išsilaiko nekonservuotos – morkas, burokus, bulves, salierų šaknis ir kt..

Prisiskaitę įvairios literatūros apie biologiškai aktyvių medžiagų naudą ir ypatingą reikšmę mūsų sveikatai, apie tai, kad šios medžiagos žūva kaitinant, dažnas pilietis ima maitintis vien žalių daržovių salotomis. Jis žino, kad šitaip maitinantis pagerėjo jo kaimynės sveikata. Deja, jį purto šaltis, žarnyne kaupiasi dujos, nevirškina, svaigsta galva, o organizmas ir toliau “ pratinamas “ virškinti žalias daržoves. Kodėl tokia skirtinga reakcija? Pagal Ajurvedą žalias nevirtas maistas labiausiai tinka Pitos tipo žmonėms, o Vatos gali valgyti žalių daržovių tik apie 20 procentų nuo viso maisto raciono (vasarą kiek daugiau), nes išbalansuos savo organizmą. Doša Pita – tai ugnies ir vandens stichijų kombinacija, tai stipri biologinė virškinimo Ugnis, kuri “degina“ organizmą, kaitina kraują ir emocijas.

Žalias, vėsus maistas labai padeda Pitoms, visapusiškai harmonizuoja šios konstitucijos žmones. Jiems labiausiai tinka visų rūšių salotos, salierai, agurkai, kopūstai ir bulvės. Vatos tipo žmonėms tinka bulvės, pomidorai, baklažanai, cukinijos, morkos ir burokai. Dalį daržovių jiems reikėtų valgyti šiltų, t.y. vartoti šiltas daržovių košes su aliejumi ar sviestu.

Kapchoms labiausiai tinka kopūstai, špinatai, salierai, morkos, burokėliai, bulvės. Daržoves jie gali valgyti įvairiai paruoštas: vasarą – skirtingų rūšių salotas, žiemą – šiltas košes, bet be riebalų.

Senovės kiniečių medicinos bei mitybos sistema kitokia, negu Ajurvedos, tačiau daug bendro. Ji apima sąvokas IN ir JAN, į žmogaus organizmą žiūri kaip į 5 elementų (sistemų) modulį, kuriame vienos sistemos sutrikusi veikla atitinkamu būdu išderina su ja susijusią artimiausią sistemą. Kinų sveikatos mokslas turi tokias paprastas sąvokas kaip “sausas“ ar “šlapias“, “karštas“ – “šaltas“, “gausus“ – “nepakankamas“. Šios sąvokos taikomos fiziologiniams ir kitiems gyvybiniams procesams. Kad būtų aiškiau, panagrinėsime analogiją su augalais. Ar gerai augalui saulė (karštis)? Kiekvienas gėlininkas, sodininkas pasakys, kad pavėsyje augalas skursta, bet jei ir naktį būtų karšta ir šviestų saulė, augalas žūtų. Tas pats ir su vandeniu. Sausra nudžiovina lapus, vėliau – šaknis, o drėgmės gausa – supūdo. Viskas turi būti optimalu. Reikia žinoti, kad žali vaisiai ir daržovės (su retom išimtimi) “vėsina“ ir “drėkina“ mūsų organizmą. O jei mes iš prigimties “šalti“ ir “vandeningi“ – ar nesupūdys? Net jei nežinome kinų medicinos, turime kaip tas gėlininkas labai subtiliai jausti, ko mums šiuo metu reikia. Daugiau žalių daržovių mišrainių reikia valgyti vasarą (tam talkina pati gamta), o žiemą, ypač jie mums šąla rankos ir kojos, mėgstame šilumą, dalį daržovių būtinai turime valgyti virtų. Šaknys yra daugiau JAN negu lapai. JAN energijos mums ypač trūksta žiemą. Gamta dėsninga, ji natūraliai saugo tai, ko mums reikia – morkas, burokus, bulves, svogūnus.

Tiek gyva, tiek negyva materija ( jos atomai) sudaryti iš protonų, neutronų ir elektronų. Jų kiekis, o svarbiausia – vibracijų (energijos) dažnis apsprendžia, kokia ta materija. Mūsų subtilusis kompiuteris, valdantis visą fiziologiją (ir ne tik ją) yra mūsų meridianų sistema. Pusė meridianų klasifikuojami kaip JAN, kita pusė – IN. Įvairių medicinoje naudojamų metodų pagalba nustatyta, kad darbas su kompiuteriu, sintetinių gaminių ir drabužių vartojimas buityje didina IN energijos kiekį meridianuose, blokuojama JAN meridianų (storosios žarnos, skrandžio, plonosios žarnos trijų kūno dalių, šlapimo pūslės ir tulžies pūslės) veikla. Organizmo pusiausvyra sutrikdoma, nėra harmonijos meridianų sistemoje, psichikos ir fiziologiniuose procesuose. Nors dalinai galime ją atstatyti vartodami JAN energijos turinčias daržoves – petražoles, morkas, ridikėlius, dilgėles, raudongūžius kopūstus, krienus, salotas. Baltagūžiai kopūstai yra neutralūs ( šiek tiek IN ), o bulvės, agurkai ir pomidorai IN energijos turi daugiau, todėl organizmo harmonijai palaikyti būtinai derinkime ir balansuokime savo mitybą. Labai daug JAN energijos turi ženšenis, kiniečiai žiemą deda ženšenio šaknį į maisto patiekalus. Mes galime vartoti (ypač žiemą) įvairius preparatus su ženšeniu, parduodamus vaistinėse (ūmių ligų, ypač onkologinių, atveju konsultuokitės su fitoterapeutu arba ženšenio nevartokite).

Pastarnokai

Liaudies gydytojai nuo senų laikų pastarnokus vartoja įvairioms ligoms gydyti. Senovės graikai laikė juos vertingiausiu vaistiniu augalu ir patarė vartoti sveikstantiems, kad atgautų jėgas.

Pastarnokų gydomąsias savybes pripažįsta oficialioji medicina. Nustatyta, kad pastarnokų sultys gerina virškinimą, stiprina kapiliarų sieneles, yra skausmą malšinanti, tonizuojanti priemonė, padeda atsikosėti sergant plaučių ligomis. Pastarnokus patariama valgyti sergant bronchitu, pneumonija, tuberkulioze ir plaučių emfizema.

Kadangi pastarnokai veikia daugiapusiškai, tai vartojami normalizuoti medžiagų apykaitai, taip pat cukrinio diabeto eigai paveikti. Viena, jie šiek tiek mažina cukraus kiekį organizme, antra, stiprina kraujagysles, o tai labai svarbu sergantiems cukriniu diabetu.

Pastarnokų ir obuolių salotos. Pastarnokus ir obuolius sutarkuoti stambia tarka, sumaišyti, apšlakstyti citrinos sultimis, įdėti druskos, apibarstyti žaliais pjaustytais krapais.

Salierai

Senovės Graikijoje sporto varžybų nugalėtojai buvo vainikuojami salierų lapų vainikais, o visaliaudinių švenčių dienomis – puošiamos šventovės ir butai.

Graikijoje ir Sicilijoje salierų atvaizdai buvo monetose. Didysis Homeras salierus apdainavo savo nepakartojamuose veikaluose ,,Iliadoje ir Odisėjoje“ . Tais tolimais laikais graikai vertino salierus dėl daugybės gydomųjų savybių.

Liaudies medicinoje salierai vartojami įvairiapusiškai. Pirmiausia kaip šlapimą varančioji priemonė. Labiausiai šlapimą varo švieži salierai, jų natūralios sultys. Be to, salierų sultys skatina apetitą, gerina virškinimą ir storosios žarnos veiklą. Salierų sultys labai padeda sergant inkstų ligomis (taip pat ir diabetinės kilmės), podagra, cukriniu diabetu, nutukimu, alergine dilgėline, dermatitu, skorbutu, reumatu, esant pabrinkimų. Tyrele iš salierų lapų gydomos žaizdos ir išopėję paviršiai. Šviežios salierų sultys malšina troškulį, dėl to jos ypač naudingos sergant cukriniu diabetu.

Yra kelios salierų rūšys: šakniniai, lapkotiniai, ir lapiniai. Naudingi ir maistingi visi jų variantai. O vitaminų daugiausia yra lapkotiniuose ir lapiniuose salieruose.

Salierų, morkų ir obuolių salotos. Saliero šaknį, morkas ir nuluptus obuolius sutarkuoti stambia tarka, apšlakstyti citrinos rūgštimi arba citrinos sultimis, pasūdyti, sumaišyti. Prieš duodant į stalą, apibarstyti smulkiai supjaustytomis petražolėmis arba krapais.

Ridikai

Manoma, kad ridikų tėvynė yra Viduržemio jūros pakrantė. Senovės Graikijoje ridikai buvo ypatingai vertinami. Juos paduodavo auksiniame dubenyje Delfų šventykloje. Nulietą iš aukso ridiką graikai aukodavo dievui Apolonui. Įžymus senovės gydytojas Dioskoridas patardavo vartoti ridikus virškinimui stiprinti, regėjimui gerinti, kosuliui sušvelninti ir nuraminti.

Ridikuose yra cholino, kuris reguliuoja cholesterino lygį kraujyje ir riebalų apykaitos procesus. Kadangi ridikuose aktyviai vyksta angliavandenių apykaita, jų sultys labai sparčiai mažina cukraus kiekį. Ridikai plačiai vartojami liaudies medicinoje. Pirmiausia kaip šlapimą, tulžį varanti, virškinimą gerinanti priemonė. Tačiau ridikų sultys virškinimo, kraujagyslių sistemą veikia taip aktyviai, kad jų nereikia vartoti žmonėms, sergantiems kepenų ligomis, tulžies latakų uždegimu, opalige, taip pat sunkiomis širdies ligomis (ydos, stenokardija, infarktas, poinfarktinė kardiosklerozė, virpamoji aritmija ir kt.). Ridikų sultys arba jų tarkainiai vartojami kaip ištraukianti priemonė, skaudant sąnarius, sutrikus druskų apykaitai, sergant podagra, radikulitu, žaizdoms, opoms gydyti, nes juose yra fitoncidų ir lizocimo – fermento, kuris aktyviai tirpdo kai kuriuos mikroorganizmus.

Jei sergantis cukriniu diabetu ligonis savo mityboje sistemingai vartoja ridikus, jis gali aktyviai ir pilnavertiškai papildyti organizmo atsargas mineralinėmis druskomis ir vitaminais, valyti burnos gleivinę, taip pat šiek tiek sumažinti cukraus kiekį, nes juose yra labai daug inulino .

Ridikai su spanguolių sultimis:

Ridikus sutarkuoti, įpilti du valgomuosius šaukštus natūralių spanguolių sulčių, 15 g aliejaus. Sumaišyti, pasūdyti pagal skonį. Į stalą duoti po pusvalandžio – valandos.

Salotinė cikorija

Salotinėje cikorijoje yra daug vitaminų, insulino, kuris reikalingas angliavandenių apykaitai. Cikorija labai naudinga sergant cukriniu diabetu. Štai kodėl šis augalas pripažintas dietiniu produktu ir Vakarų Europos šalyse siūlomas sistemingai vartoti sergančių cukriniu diabetu ligonių mityboje.

Salotinėje cikorijoje ypač daug yra kalio, kuris joje būna nitratų, chloridų ir sulfatų pavidalu; jie veikdami suderintai labai pagerina inkstų veiklą. Matyt tuo ir paaiškinamas cikorijos gydomasis veikimas sergant inkstų ligomis, taip pat cukriniu diabetu.

Salotinė cikorija aktyvina širdies ir kraujagyslių, kraujodaros, centrinės nervų sistemos veiklą, taip pat virškinimo funkcijas.

Vartojant maistui daug vitaminų ir mineralinių medžiagų turinčią salotinę cikoriją, padidėja organizmo atsparumas įvairioms ligoms, greičiau užgyja pūliuojančios žaizdos, furunkulai, spuogai.

Skanūs ir gydomieji patiekalai iš salotinės cikorijos gūželių, gaminami sumaišius su obuoliais, morkomis, citrina, krienais ir žaliomis daržovėmis, įpylus majonezo, aliejaus arba grietinės.

Gera cukraus kiekį mažinanti priemonė diabetikams yra šviežios salotinės cikorijos sultys arba šviežių, džiovintų cikorijos lapų antpilas.

Cikorijos ir pienių lapų salotos. Cikorijos ir pienių lapus nuplauti, smulkiai supjaustyti, sumaišyti su smulkiai supjaustytais svogūnų laiškais, paskaninti citrinos sultimis, grietine ir majonezu. Duoti į stalą apibasčius smulkiai supjaustytu kietai virtu kiaušiniu.

Pupelės

Pupelėse yra daug baltymų ( iki 31%), tai daugiau negu kai kurių rūšių mėsoje ir žuvyje. Pupelėse yra daug arginino, kuris cukriniu diabetu sergančių ligonių medžiagų apykaitą veikia panašiai kaip insulinas. Liaudies ir mokslinės medicinos duomenys rodo, kad pupelių nuoviras labai padeda sergant lengva arba vidutinio sunkumo cukrinio diabeto forma. Dar efektyviau yra vartoti pupeles su mėlynių lapais. Pupelės buvo vartojamos tradicinėje medicinoje kaip cukraus kiekį mažinantis vaistas. Pupelių nuoviras – vienas iš nedaugelio augalinių cukraus kiekį mažinančių vaistų, patikrintų ir neatpažintų mokslinės medicinos.

Pupelių kotletai.

Išvirti 400 g pupelių ir karštas pertrinti per sietą arba sumalti mėsmale. Sutrinti dvi tris virtas bulves, sumaišyti, įmušti kiaušinį, įdėti druskos, pipirų pagal skonį, skrudintų svogūnų. Iš gautos masės daryti kotletus, apvolioti smulkintuose džiūvėsiuose ir kepti. Patiekti su pomidorų sultimis arba pomidorų padažu.

Pyragas su pupelių įdaru.

Tešlai: ¾ stiklinės parūgštinto vandens, 1 kiaušinis, 300 g sviesto, 3 stiklinės miltų.

Įdarui: 1 stiklinė pupelių, 2 svogūnai, 5 šaukštai pomidorų tyrės, 1 kiaušinis, 4 šaukštai krakmolo, truputis druskos ir aliejaus.

Iš tešlai skirtų produktų paruošiame sloksniuotą tešlą, ją atšaldome ir iškočiojame 4 – 5mm storio kvadratą. Ant jo tolygiai paskirstome įdarą, susukame vyniotinį ir užlenkiame kraštus. Patepame trynių plakiniu. Kepame 200 laipsnių temperatūroje.

Įdarui pupeles išverdame pasūdytame vandenyje. Svogūnus supjaustome, pakepame su aliejumi ir kartu su pupelėmis pervarome per mėsmale. Įmušame kiaušinį, įpilame kečupą, suberiame krakmolą, paskaniname druska.

Soja

Milijonams kiniečių ir japonų šis produktas tiek pat įprastas, kaip mums bulvės. Vakaruose soją daugiausiai valgo vegetarai. Šis ankštinis augalas atstoja mėsą. Sojos pupelėse yra net 35-50% pilnaverčių baltymų, daug kalio,fosforo, magnio ir kalcio (daugiau nei karvės piene), vitaminų B1, B2, E, K, PP. Reguliariai vartojant soją apsisaugoma nuo osteoporozės, kraujyje sumažėja cholesterolio. Soja tinka sergantiems inkstų ligomis, nes ji šalina iš organizmo skysčius.Svarbiausia, sojoje esantys fitochemikalai saugo nuo vėžio, ypač tinka krūties vėžio profilaktikai.

Rytuose iš šio ankštinio augalo gaminama daugybė produktų: aliejus, košė, miltai, gaminamas pienas ir sūris. Iš fermentuotos sojos ruošiama pasta, padažai. Lietuvoje galima nusipirkti iš sojos pagamintų mėsos pakaitalų, padažų, sveiko maisto parduotuvėse – pupelių, iš kurių gaminkite įvairius patiekalus.

Vienas iš daržovių privalumų (lyginant su grūdinėmis kultūromis), kad dalį jų galime užsiauginti patys, dalyvauti gamtos stebukle – kūrybiniame procese – padėti įgyti augalui tas savybes (vibracijų dažnius), kurių mums reikia, kurių mums trūksta.

Ajurveda turi sąvoką AGNI – tai kūrybinė Ugnis, gyvybės pagrindas kuriantis visą Visatą. Augalų AGNI – tai fotosintezės procesas, kurio metu saulės šviesa transformuojama į gyvybę (organinius junginius iš žemės druskų). Žmogaus fiziologijos požiūriu AGNI – tai biologinė Ugnis, valdanti medžiagų apykaitą, metabolizmą. Augalų AGNI stiprina mūsų kūno tiek kūrybinę Ugnį (gerina sąmonės plėtrą, padeda subrandinti tauriausius jausmus), tiek fiziologinę Ugnį (virškinimo procesus). Augalų AGNI neutralizuoja toksinus ir šlakus tiek fiziniame būvyje, tiek subtiliame (energetiniuose meridianuose). Bendraukime su augalu, kurį pasodinome ir augalas mums pasiaukos, sukaupdamas visa, ką įstengia. Pykčio protrūkyje nelaistykime daržovių, neruoškime maisto, nes teks valgyti, ką pasėjome. Sibiro miškuose gyvenanti aiškiaregė Anastasija moko, kad augalų sėklas reikia prieš pasodinant palaikyti burnoje, suvilgyti seilėmis. Augalas turės kontaktą su mūsų energoinformaciniais laukais, žinos, kokias vibracijas turi iš Žemės ir Kosmoso įrašyti savo biofizikiniuose laukuose, kad mums padėtų. Tada, kaip sakė medicinos tėvas Hipokratas, daržovės bus mums ne tik maistas, bet ir vaistas.

LSMU VA prof. Dalia Sekmokienė