Vidinės ramybės „paslaptys“

Arba kaip išsaugoti proto sveikatą, gerą nuotaiką remiantis Rytų išmintimi

Tikroji sėkmė, laimė bei sveikata neįmanomi be vidinės ramybės pojūčio. Yra labai daug asmenų, turinčių viską materialiame pasaulyje, tačiau nelaimingų. Juos kamuoja širdgėla ir vidiniai konfliktai. Tai priveda prie depresijos, nemigos, ligų. Jei širdyje neturime ramybės, jos negalime duoti ir kitam. Taip šeimoje, kolektyve, visuomenėje tarsi susidaro užburtas ratas – nes mes negalime duoti to, ko neturime.

Rytuose, kur į žmogų žiūrima kaip į kūno, jausmų ir minčių (proto) visumą, labai svarbu palaikyti dvasinę visuomenės sveikatą. Ją sukuriame mes visi. Tai, ką išreiškiame mintimis, žodžiais, kokioje emocinėje būsenoje esame – sukuria tarsi lauką, terpę, kurioje mes visi gyvename. Tiesiogine prasme mes įkvepiame kitų iškvėptas mintis ir turime į jas reaguoti. Jei vienos rūšies minčių daug, tai tampa norma. O dabar tiek daug nusivylimo, liūdesio, neapykantos, godumo. Visi kartu kuriame ir santykį su žeme – užteršėme išmetamosiomis automobilių ir mašinų dujomis, deginamomis sąvartynų atliekomis. Tai veikia visų mūsų kūnus ir mintis kartu, nes tampame neatsakingais už žemę. O mes kaip žmonija, tauta, kolektyvas esame vienis. Mes nesame bejėgiai kūryboje, santykiuose su Žeme, o juo labiau esame atsakingi, kokį socialinį energetinį lauką apie save kuriame. Paprasčiau – kokias mintis ir jausmus iš savęs išleidžiame. Kaip tapti darnos ir ramybės kūrėjais, o kartu būti sveikiems? Tiesiog reikia suprasti, kad už dvasinę visuomenės sveikatą, už kiekvieno mūsų minčių, jausmų ir kūno sveikatą esame atsakingi mes visi, nes visi esame VIENIS.

Kokios paprastos tūkstantmečių iš bandytos ir šiuolaikinių psichoterapeutų taikomos priemonės mums padėtų:

    • Tiesiog turėkime tą vidinę nuostatą, stiprų vidinį ketinimą keisti mūsų visų erdvę, kitaip mąstyti, sekti, ką iškvėpdami paliekame įkvėpti kitiems.Tiesiog tarkime – aš keičiuosi ir skleidžiu bei priimu gerus jausmus, ramybę ir meilę. Ramybė prasideda ten, kur gimsta noras duoti, nelieka reikalavimų ir nepasitenkinimo savo būtimi.
    • Vidiniam ketinimui realizuotis, transformacijai būtina vidinė tyla. Ir truputis vienatvės. Jei žmogus gyvena su nuostata pasiekti ramybę, jis suras laiko pabūti vienas. Kartais tereikia atsisakyti tuščių plepalų, pobūvių ar sėdėjimo kavinėse. Protas nors kelias minutes per dieną turi būti sutelktas į maldą ar meditaciją.
    • Išėję iš meditacinės būsenos tampame labiau sutelkti ir pajuntame dabarties akimirkos grožį. Pajuntame, kaip gurgžda rudens lapai po kojomis, kaip palaimingai sruvena vanduo tarp pirštų, kai plauname lėkštę. Ir koks gražus peizažas pro automobilio langą. Gyvendami dabartyje, susi deriname su gamtos energijomis: žiema, pavasaris, vasara ar ruduo. Diena ir naktis. Ir kiekviena mūsų ląstelė neskubėdama gyvena tuo ritmu. Tik mūsų neramus protas kartais nepaklūsta ir blaškosi, nerasdamas ryšio su visuotinumu.
    • Kvėpavimas – galinga technika, sujungianti mus su visata, bei suteikianti ramybę ir žinojimą. Jei koncentruosimės kelias minutes į savo vidų, kvėpavimą, protas nurims. Kartu padarysime savyje vidinę tuštumą, kuri reikalinga kūrybinei veiklai. Rytuose teigiama: tik tau skirtas mintinis begalinė kuriančioji erdvė atsiųs ir jas išgirsi, tačiau reikia padaryti savyje vidinę tuštumą, atsikratyti rėksmingų pasaulio minčių, kad išgirstume silpną vidinį sielos šaukinį, savąją dažnį ir savąsias mintis. Kai pasąmonės gijos iš begalinės visatos klodų leis generuoti tik jums skirtas mintis – jos harmonizuos jus ir supantį pasaulį, nebus priešpriešos. Tai bus ramybės, kilnumo ir vienio pajautimo vibracijos. Liga ir nerimas tokioje būsenoje atsitraukia.
    • Labai svarbu dažniau bendrauti su gamta. Ne būti joje kaip užkariautojui, geriant vyną ir grilyje kepant mėsą. Reikia pabūti vienam: pagulėti pievoje, apkabinti medį, pabraidžioti upelyje ir pasėdėti akmens. Pajusti vienovę ir darną, kurios dalimi esame. Ir maitintis tą dieną reikia tuo, ką pasilenkę nuskynėme..
    • Kai ateina pirmosios mus džiuginančios mintys, jos nejučia nurodo tolesnius žingsnius, kuriuos turime žengti. Tai bus mintys apie didžiąją jūsų paskirtį, ką turėtumėte nuveikti visų mūsų ir savo labui. Ateis mintys, kad gerai būtų pasirūpinti ir kūnu. Tiesiog ateis noras spontaniškai tą daryti. O priemonių yra įvairių. Teisingai (pagal vyraujančią došą) maitinkitės. Išmėginkite kvapų galią jūsų mintims bei jausmams. Tyloje ir ramybėje atlikite aromaterapijos seansą, pasirinkę jums tinkantį eterinį aliejų ar smilkalus (tik natūralius). Šiuolaikinis mokslas į rodė, kad lakiųjų medžiagų molekulės labai greitai aptenka į smegenis ir gali daug ką pakeisti.
    • Naudokitės mankštos ar jogų asanų teikiamais malonumais. Darykite paprasčiausius pratimus. Svarbiausia, kvėpavimo pagalba pajuskite visą savo kūną ir jo skaudulius, mintimis siųskite į tą vietą daugiau energijos.
    • Naudokitės ir žolių gydomąja galia. Giesiela Krahl knygoje „nuotaiką lemiantis maistas“ nagrinėja ryšį tarp vartojamo maisto ir nuotaikos. Džiugu, kad senoji Vedų raštų išmintis skverbiasi į mokslines laboratorijas.

Vartokite žolelių arbatą kūnui ir sielai:

  • Anyžius – ramina ir atpalaiduoja.
  • Bazilikas – gydo nemigą, kilusią dėl įtampos ir nervingumo, tarsi suteikia sielai sparnus, gyvina jutiminį pasaulio suvokimą.
  • Imbieras – teikia energijos.
  • Melisa – ramina ir padeda atsipalaiduoti.
  • Muškatas – skatina aktyvią veiklą, seksualines funkcijas.
  • Šalavijas – padeda susikaupti ir mokytis.
  • Čiobrelis – nuramina, padeda atsipalaiduoti.
  • Jonažolė – gydo depresiją
  • Varnalėša – mažina pykčio, agresijos jausmus.
  • Cinamonas – šildo, suteikia saugumo jausmą, žadina tyriausius meilės jausmus.
  • Rozmarinas – stimuliuoja smegenų veiklą, atmintį, nervų sistemą.
  • Jazmino žiedai – padeda geriau išreikšti meilės bei užuojautos jausmus.
  • Ybiškė – padeda sutelkti dėmesį meditacijos metu, valo kraują ir širdį tiek.

Tikėkite savimi ir turėkite ketinimą keistis bei keisti pasaulį, jį harmonizuoti. Vienas svarbiausių visatos dėsnių teigia, kad veikla, idėja, į kurią susitelkiame visomis savo mintimis, plečiasi. Visada stebėkime, ką paleidome į begalinę visatą. Būkime darnos ir ramybės kūrėjais.

LSMU VA prof.  Dalia Sekmokienė