Materialaus pasaulio ir ŽMOGAUS kilmė

Įžengėme į 21 a., tačiau mokslas iki šiol nepajėgus tiksliai atsakyti, kaip buvo sukurtas materialusis pasaulis, kada jis atsirado (o gal egzistavo visados?). Daug hipotezių iškelta ir apie žmogaus kilmę, jo evoliuciją mūsų planetoje. Dažnai mokslas atsižvelgia ir į įvairių religijų, mitų informaciją. Labai įdomi senovės Rytų filosofija bei ezoterinės žinios, kuriomis vis dažniau susidomi įvairūs tyrinėtojai. Tiek mokslo hipotezės, religijų mokymai bei rytų teorijos labai prieštaringos, todėl iškyla klausimas – ar žmogus pajėgus atskleisti tiesą?

Daugybę metų pasaulio išminčiai aiškinosi, kas yra pirminis dalykas – materija ar sąmonė. Tai yra ar protas, logosas, Dievas sukūrė materiją, ar ji visados egzistavo materialioje formoje, o sąmonė buvo materijos evoliucijos iš neorganinių junginių į organinius, o vėliau – į augmeniją, pirmuonis iki pat žmogiškosios sąmonės, padarinys. Šios filosofinės kryptys tebesiginčija ir dabar, o mokslas tegali nagrinėti jau sukurtos visatos formą ir pakitimus jos evoliucijoje. Priminsime, kad gamtos mokslų uždavinys – tyrinėti materialųjį pasaulį laike ir erdvėje, fiksuoti žinomus faktus, apibendrinti tuos duomenis pritaikant žinomus dėsnius ir nustatytus faktus patvirtinančių hipotezių pagalba sujungti šiuos dėsnius į ištisą sistemą. Visus faktus, hipotezes mokslas pagrindžia tik materialinėmis priežastimis, tai yra tuo, ką galima išmatuoti kažkokiu tai būdu. Viena iš saulės sistemos susidarymo hipotezių (Laplaso) teigia, kad mūsų saulės sistema kažkada sudarė didžiulę besisukančią dujinę masę. Sukimuisi didėjant, dujinės materijos dalys atsiskyrė ir sudarė planetas, kurių tarpe yra ir Žemė. Laikui bėgant, dujiniai elementai sutirštėjo, pereidami pradžioje į skystą, vėliau į kietą būklę. Egzistuoja ir daugiau teorijų, tačiau jas visas sieja tai, kad neatrandama ta pirminė būsena, priežastis, nuo kurios viskas prasidėjo. Mokslininkų hipotezės paremtos linijine laiko strultūra ir todėl galima žiūrėti vis atgal ir atgal, tai yra galima užduoti klausimą, kas buvo prieš tą dujinę masę, kuri suformavo saulės sistemą. Mokslas negali įrodyti, kad pasaulis praeityje amžinas, nes tyrinėjimas vienų paskui kitus sekančių etapų niekada negali apimti visos priežasčių grandinės, jei ji laikoma begaline laike. Kaip protingos būtybės mokslininkai aišku gali iškilti už savo grynai mokslinių tyrinėjimų ribos ir pakilti iki Dievo pažinimo, bet tai neįeina į mokslo sritį.

Dar painesni dalykai prasideda, kai bandoma aiškinti žmogaus atsiradimo Žemėje hipotezes. Nors Žemės plutai yra apie 4,6 milijardo metų, gyvybės požymių jos paviršiuje atsirado tik po milijardo metų. Prireikė dar 3 milijardų metų, kol atsirado organizmų, kurie paliko neabejotinų suakmenėjusių pėdsakų. Žmogaus buvimo pėdsakai aptinkami prieš 2 milijonus metų (nors dėl šio skaičiaus taip pat ginčijamasi). Populiariausia žmogaus evoliucijos teorija 20 a. buvo Darvino mokymas apie žmogaus kilmę iš beždžionės. Ši teorija dabar galutinai sutriuškinta, nes iššifruotų genetinių tipų tyrimai parodė, kad kiekviena gyvųjų organizmų rūšis turi 40 %. Tik šiai rūšiai būdingų baltymų. Žmogaus organizme tik jam būdingų baltymų dar daugiau. Šie atradimai visiškai paneigia prielaidas, kad vienas organizmas galėjo evoliucionuoti į kitą, nes biologinį gyvybės pagrindą sudarantys skirtingų rūšių baltymai yra visiškai nesuderinami. Kai kurie mokslininkai teigia, kad mūsų planetoje pasirodžiusi pirma gyva ląstelė yra atkeliavusi iš kito kosminio kūno, o labiau fantastiškos hipotezės teigia, kad mes esame ateiviai iš kitų planetų, o ne Žemėje vykstančių procesų evoliucijos padarinys. Labai sunku spręsti šiuos rebusus, nes mokslas dar nepajėgus tiksliai įminti nei gyvybės kilmės paslapties, netgi gamtos mokslų pagalba paaiškinti kai kurių žmogaus sugebėjimų (telepatijos, aiškiaregystės) arba patvirtinti ar atmesti reinkarnacijos. Nors žmogus laiko save gamtos valdovu ir pačia protingiausia būtybe, tačiau pats žmogus negali nieko sukurti. Žmogus gali tik perkurti, tai yra pasinaudoti jau sukurta materija. Žemėje jis randa visas medžiagas, atomus, molekules, gali jomis manipuliuoti įvairiai sujungdamas, bet pačią pirminę medžiagą savo minčių įgyvendinimui žmogus visada paima jau sukurtą: jis negali sukurti atomo ir jo sudėtinių dalių, žmogus negali susintetinti kviečio grūdo, kuriame slypėtų gyvybė. Tą gali tik Kūrėjas, o mes tik perkuriame, atkuriame, pertvarkome. Kas sukūrė atomus, visą Mendelejevo lentelę, toks turėtų būti pirminis mokslininkų klausimas.

Dauguma pasaulio išminčių savo žvilgsnį nuo gamtos mokslo tomų vis dažnau kreipia į šventąsias knygas, kurias šiuolaikiniam žmogui kartais sunku suprasti. Vedų raštai kalba, kad pasaulis yra begalinis, tačiau materialioje formoje jis išnyksta ir vėl atsiranda, tai yra brahmos naktį keičia diena. Rusų filosofė Blavatskaja labai sudėtingai aiškina pasaulio ir žmogaus fenomeną su visomis subtiliosiomis energijomis bei planetų ir žmogaus formos logosu. Tačiau ir ji nurodo, kad materialioje formoje pasaulis egzistuoja nevisuomet. Biblija nedviprasmiškai aiškina, kad Dievas survėrė pasaulį ir žmogų. Dievas pašaukė egzistuoti pasaulį, kurio nebuvo. Tokiu būdu įvyko tvėrimo aktas, kuriuo Dievas be jokių esančių medžiagų, be jokių įrankių ir be pasikeitimo savo esmėje, vienas pats ir pilnai sukuria pasaulį, kuriuo rūpinasi. Tuo būdu krikščionybė moko, kad Dievas yra visos visatos buvimo priežastis ir pagrindas. Biblijoje rašoma: „Pradžioje Dievas sutvėrė dangų ir žemę. O žemė buvo tuščia ir neapgyventa. Gilybės buvo paskendusios tamsybėje ir Dievo Dvasia skledeno virš vandenų. Ir Dievas tarė: tepasidaro šviesa. Ir pasidarė šviesa. Ir Dievas matė, kad šviesa buvo gera, ir jis atskyrė šviesą nuo tamsybių; ir praminė šviesą Diena, o tamsybes Naktimi; ir buvo vakaras ir rytas, pirmoji diena…. Ir Dievas tarė: “Žemė teišaugina gyvas būtybes, kiekvieną savos veislės, galvijus, kirmėles ir laukinius gyvulius, kiekvieną savo rūšies. Ir taip įvyko. … Ir Dievas tarė: “Pasidarykime žmogų Mūsų pavyzdžiu, kuris būtų panašus į mus ir kuris valdytų žuvis jūroje, paukščius po dangumi, galvijus ir visą žemę ir visa tai, kas po ją šliaužioja. “ Ir Dievas sutvėrė Žmogų savo pavyzdžiu. Dievo pavyzdžiu sutvėrė Jis jį, sutverdamas jų vyriškį bei moteriškę“.

Jei Biblijos tiesas galima priimti kaip alegoriją ir jas savaip interpretuoti, tai kinų filosofija tiesiogiai nurodo, kaip buvo sutvertas pasaulis ir žmogus. Šios filosofijos aiškinimai daugumoje sutampa su Šventojo Rašto tiesomis, tik pats šio pasaulio reiškinių aiškinimas apima dualistinę jų prigimtį, priešybes, kurios vadinamos IN ir JAN. Kinų filosofija moko mus, kad tiek materialusis pasaulis, tiek žmogus, tiek elektronas turi savyje korpuskulinę (materijos, dalelės) prigimtį, kuri vadinama IN, o taip pat šviesos bangos prigimtį, kuri vadinama JAN. Grafiškai šiuos reiškinius galime atvaizduoti taip:

Šviesa juda dalelytėmis ir bangomis, žmogaus esmė taip pat ne materialus kūnas – jis yra šviesos poezija, dangaus kūrinys. Biblija taip pat nurodo, kad yra diena ir naktis, dangus ir žemė, vyras ir moteris. Matome tą patį dualistinį principą. Kinų filosofija moko, kad šviesa žemėje turi praeiti 5 fazes: judesys, pasikeitimas, transformacija, mutacija ir transmutacija. Šie pasikeitimai vyksta 5-iose besikeičiančiose karalystėse. Bet koks materialus elementas ar energija turi visus šiuos procesus. Energija niekada nesusinaikina, ji tik transformuojasi.

Iškyla pats svarbiausias klausimas, nuo ko viskas prasideda, kaip kūrėjas kuria pasaulį? Pabandysime tai pavaozduoti schematiškai:

1pradas

IN – 2 – JAN

3 jėga, kuri duoda judėjimą

Taip sukuriamas visas materialusis pasaulis ir žmogus. Kinų filosufija moko, kad Aukščiausiasis sukūrė save tam, kad pamatytų save, tai yra 1 sukuria 2. Šviesa dualinėje formoje išreiškiama kaip diena ir naktis, žmonija – vyras ir moteris, materaialusis atomas – energija ir dalelės. Skaičius 3 – tai jėga, kuri duoda judėjimą ir kuria pasaulį.

Biblijos trigrada: Tėvas, Sūnus ir Šventoji dvasia yra analogija šiems paaiškinimams. Pasaulio ir žmogaus sukūrimą dar galima pavaizduoti taip:

Vienetas transformuojasi, susijungia IN ir JAN, gauname materialų reiškinį su jo energijomis, kurį vaizduoja Dao simbolis. Jei kalbame apie žmogų, tai mintis apie vaiką, suartėjimą atitinka skaičių 1. Mintis įgyvendinama ir šią transformaciją vaizduoja lenkta linija. Kiaušialąstė (IN, t.y. viena Dao ženklo pusė), prisijungia JAN dalį – spermatozoidą ir reikalingas dar skaičius 3 – Dvasia. Taip sukuriamas žmogus. Kad būtų aiškiau, IN ir JAN simboliai dar vaizduojami linijomis:

—– —–    IN turi pauzę, susitraukimą

————  JAN yra ištisinė linija, išsiplėtimas

Prie šios bigramos pridėjus 3 – jėgos liniją, gausime 8 trigramas. Tai yra 3 sukuria 8, o šios 8 trigramos gali sudaryti 64 genų kombinacijas ir dar daug įstabių dalykų. Tačiau žmogus nėra toks paprastas kūrinys, kurį galima būtų suvesti į IN ir JAN jėgų pusiausvyrą. Kinų tradicija moko, kad žmogaus idėja, tarsi šviesos poezija, susiformuoja danguje. Tai 8 stebuklingi kanalai, kurie neturi organų kūne. 5 iš šių kanalų turi elipsės, ovalo formą, kuri savo nenutrūkstamumu tarsi rodo žmogaus nemirtingumą. Visą žmogų kaip šviesos poeziją atvaizduoja ši schema:

Ši žmogaus idėja, šie 8 stebuklingi indai apvaisinimo metu projektuojasi į 5 mutuojančias karalystes. Tai vyksta trijų kūno dalių vektoriaus dėka, kuris tarsi šviesos vektorius nusileidžia iš dangaus projekto į susijungusius kiaušialąstę ir spermatozoidą, suformuoja 9 energetines saules, o šios formuoja kitus energetinius kanalus ir žmogaus organus. Todėl žmogų, kaip dangaus poeziją, sudaro 8 stebuklingi kanalai, 12 paprastų energetinių kanalų, susijusių su žmogaus kūno organais, trijų kūno dalių kanalas, tarsi jungtis tarp dangaus ir materijos ir perikardo kanalas, duodamas žmogui jo užgimimo metu, kad jis gerai jaustųsi planetoje Žemė. Kompiuterizuoti Folio bei Nakatani metodai nematuoja stebuklingųjų energetinių kanalų fizikinių reikšmių, kreipdami dėmesį tik į materialiuosius. Galbūt Vakarų ir Rytų medicinos tikroji integracija dar neįvyko, nes dar daug ko nežinome. Kinų filosofai sako, kad jei žmogus susirgo dėl to, kad jį pažeidė mutuojančių karalysčių energijos šaltis, karštis, vėjas, drėgmė, tada žmogus gydomas veikiant 12 energetinių kanalų, susijusių su organais, rezonatorius. Jei žmogaus liga – paveldėta našta iš dangaus, dirbti reikia su trijų kūno dalių kanalu. Jei žmogus susirgo dėl blogų santykių su aplinkiniais, dirbame su perikardo kanalu. Jei žmogus nevykdo savo misijos Žemėje, dangaus duotos misijos, jis taip pat turės ligą. Šią misiją jam padės priminti stebuklingų energetinių kanalų rezonatoriai.

Aplamai žmogus užmiršo, kad jis yra mikrovisata, kad jis yra dangaus poezija, žvaigždžių Žmogus ir šviesos jūra. Todėl norėčiau Žemėje gyvenančiam žmogui pasakyti:

Žmogau, tave sugalvojo iš alebastro,

Tave sugalvojo pulsuojantį kaip kvėpavimas.

Tave sugalvojo klajokliu Žemės keliuose.

Tave sugalvojo su šypsena, su ištroškusiu žvilgsniu.

Tave sugalvojo su rankomis tarp pirštų,

Su kojomis, kurios yra lyg vėjo šaknys eiti paskui svajonę.

Tave sugalvojo su permainomis pojūčiuose,

Kuriuos žadina saulės spindulys.

Tave sugalvojo su oda, kad apkabintim, sugertum, priglaustum.

Tave sugalvojo su širdimi, kad girdėtum dangaus balsą.

Tave sugalvojo kaip greitą žvaigždę, kuri niekada nesudega.

Tave sugalvojo kaip gražiausią papuošalą beribėje Visatoje.

Kaip geriausią aromatą, stipriausią garsą, kuriam pavydi vėjas.

Tave tiek ilgai kūrė, tiek galvojo apie tave,

Kad dabar Kūrėjui sunku žiūrėti į tavo nusivylimą.

Kiekvieną naktį dangus verkia blyksinčiomis žvaigždėmis,

Žmogau, nes tu užmiršai savo paskirtį.

Žemės Žmogau, tu esi dangaus kūrinys, jo poezija.

Žmogau, paklausyk kaip tavyje skamba šviesa ir nubuski.

LSMU VA prof. Dalia Sekmokienė