Norėdamas išgyventi bei gyventi pilnaverti gyvenimą ir nesirgti, paprastas eilinis žmogus privalo valgyti. Maisto produktai turi mitybinę, biologinę bei energetinę vertę. Klasikinė mityba maisto produktų mitybinę vertę sieja su produktų sudėtimi: baltymų, riebalų, angliavandenių, mineralinių medžiagų bei vitaminų kiekiu juose. Biologinė produkto vertė, tai tarsi mitybinė vertė, kuri suprantama ir aptariama tik tada, kai detaliau žinome, kokie būtent baltymai, riebalai, vitaminai yra produkto sudėtyje. Kokia baltymų aminorūgščių sudėtis, ar jame daug nepakeičiamų (nesintetinamų organizmo) aminorūgščių, kokia riebalų sudėtis, ar yra juose omega-3 riebalų rūgščių. Visa tai duoda galimybę nustatyti maisto produkto įtaką konkrečioms žmogaus fiziologinėms funkcijoms ir nuspręsti, ar šis produktas profilaktiškai saugos nuo kurio nors organo sutrikimo, ar stiprins organizmą konkrečios ligos metu, ar mažins riziką susirgti tokiomis sunkiomis ligomis kaip vėžys bei širdies kraujagyslių ligos. Tai sudaro klasikinę mitybos sampratą, į kurią dar įeina maisto produkto energetinė vertė, kuri suprantama kaip produkto teikiamų kalorijų skaičius, kas ypač aktualu nutukusiems, nes klasikinė mitybos teorija svorį mažinančių dietų pagrindu skaito mažo kaloringumo dietas. Visos ezoterinės, o taip pat rytų mokyklos žodį „energetinė vertė“ dažniausiai vartoja kitu aspektu. Maisto produkto energetinė vertė suprantama kaip subtilioji energija, gaunama mitybos metu ir papildanti mūsų bioenergijos atsargas. Kinų medicina ir filosofija tiesiogiai nurodo, koks maisto skonis kurį energetinį kanalą ir kartu kurią organizmo sistemą „maitins“ subtiliąja energija. Tai labai plati ir įdomi, mokslui dar mažai žinoma tema, nes mitybos metu žmogus ne tik gauna subtiliąją bioenergiją iš maisto produktų, bet ir dalyvauja sudėtinguose energoinformaciniuose mainuose su supančia aplinka, gimtąja planeta Žeme, visa Visata.

Kiekvienas išsilavinęs žmogus turi nusimanyti apie maisto produktų sudėtį, jo gamybos būdus, mokėti pasirinkti produktus individualiai. Taip pat svarbu susigaudyti, ką mums parodo maisto produkto etiketė: ar maiste yra gyvų naudingų žarnynui bakterijų, pavyzdžiui, jogurte. Svarbu žinoti, ar maisto produktas nėra genetiškai modifikuotas, kokiu būdu pagamintas, kokie maisto priedai ir konservantai panaudoti, ar yra jame kokių nors biologiškai aktyvių sveikatai naudingų junginių. Šios informacijos nereikėtų ignoruoti. Paprastai to moko mokykla, informacija pateikiama įvairiuose straipsniuose apie mitybą. Šiuolaikinis žmogus turi žinoti viską. Mažiausiai informacijos yra apie maisto energetiką, jo filosofinę prasmę.

Kinų medicina teigia, kad žmogus dalį energijos gauna gimimo metu ir ši paveldėta energija saugoma inkstų kanale. Kita dalis energijos gaunama kvėpavimo metu su įkvepiamu oru, o trečia – su maisto produktais. Liežuvis yra tarsi antena (kasos-blužnies kanalo išraiška), kuris maisto subtiliąja energiją tarsi išskaido pagal tam tikrą subtiliųjų virpesių dažnį , kurį parodo skonis, ir nukreipia į atitinkamą energetinį akupunktūrinį kanalą. Labai svarbu valgyti iš lėto, ilgai kramtyti, nes subtilioji energija įsisavinama būtent burnos ertmėje, o vėliau šiek tiek ir iš skrandžio. Kadangi žmogus miršta tada, kai išsenka jo paveldėta energija, saugoma vandens karalystėje inkstų kanale, todėl labai svarbu šią energiją taupiai naudoti, tai yra gauti kuo daugiau subtiliosios energijos taisyklingai kvėpuojant ir su maisto produktais. Tai svarbiausia mitybos taisyklė, dažnai pamirštama ir ignoruojama. O daugiausia subtiliosios energijos turi visiems žinomi adaptogenai (ženšenis, eleuterokokas, kininis citrinvytis, remanija, aralija, kulkšnė, Rytuose vadinama astragalu) bei augalinis maistas – grūdai, vaisiai ir daržovės, prieskoniai. Užmiršdami, kad maistas turi tikrąją energetinę vertę, paminame vieną svarbiausių mitybos principų – energijos gavimą ir jos atidavimą kitiems savo darbu.

Iš maisto produktų gauname subtiliąją energiją, šviesą, bet energija taip pat gali virsti materija, todėl pasaulyje atsirado, žmonių, kurie maitinasi šviesa, jų ląstelėse subtilioji energija virsta pirminėmis atomo sudedamosiomis, o iš kūne materializavusių neutronų, protonų ir elektronų formuojasi atomai bei molekulės, dalyvaujantys medžiagų apykaitoje. Bet tam reikia turėti švarią ir skaidrią energetinę struktūrą, turi įvykti žmogaus sandaros ir jo medžiagų apykaitos pakitimai. Pradžioje stenkitės valgyti mažiau, po truputį gyvulinį maistą keiskite augaliniu. Stenkitės, kad energetinėje jūsų struktūroje, mintyse ir jausmuose, o vėliau ir fiziologiniuose procesuose, įsivyrautų harmonija, dažniau pabūkite gamtoje ir pamedituokite.

Paprastas žmogus energiją gauna su maisto produktais. Ir dažnai būtent energijos, o ne atskirų maisto komponentų, ir trūksta žmogui, ypač kai jis valgo daug ir vis jaučiasi alkanas. Tokiam žmogui patarčiau ne tik gerti adaptogenų arbatas, bet ir valgyti kuo įvairesnio skonio maistą. Kad tai nesikirstų su maisto derinimo taisyklėmis (Šeltono dėsniais), vienos rūšies maistą, pavyzdžiui ryžius, tereikia pagardinti prieskonių mišiniu, o nevieno valgymo metu suvartoti silkę, vaisius, sriubą ir desertą. Priminsiu, kad sūraus skonio maistas teikia energiją inkstų ir šlapimo pūslės kanalams, rūgštaus skonio – kepenų ir tulžies pūslės kanalams, kartus skonis energetiškai maitina širdį ir plonąjį žarnyną, saldus teikia energiją skrandžio bei kasos-blužnies kanalams, o aštrus – plaučių bei storosios žarnos kanalams. Saldus skonis – tai struktūros pagrindas, tačiau saldūs yra vaisia, pienas, grūdai, o baltojo cukraus, sacharozės, tereikia tiek, kiek jo natūraliai gautume, jei į savo racioną retkarčiais įtrauktume cukrinius runkelius. Sacharozės yra ir meduje. Kad gautume įvairių rūšių subtiliąją energiją, visada atkreipkite dėmesį į tai, ar valgėte įvairaus skonio maistą. Tai labai svarbi mitybos taisyklė. Jei kurios nors rūšies (atitinkamo dažnio) subtiliosios energijos jums trūks, intuicija pašnibždės norą suvalgyti tam tikrą maisto produktą, kuris turi atitinkamą skonį.

Ypač svarbi mitybos taisyklė – kontaktas su visomis maisto produkte esančiomis energijomis. Kiekvienas grūdas tarsi sugėrė į save saulės ir žvaigždžių spindulius. Grūde paliko įrašą laukas, kuriame jis augo ir žmonės, kurie minkė ir kepė duoną. Pats grūdas savaime turi visas energetines potencijas. Kaip teigia kinų filosofija, jame sukaupta dangaus, žemės ir žmogaus energijų visuma. Todėl visos tautos gerbia grūdus ir duoną. Grūdus jame esanti bioenergija išlaiko maistingus be šaldytuvo iki kitų metų derliaus. Visos tautos gerbia ir laiko šventa iš grūdų iškeptą duoną, Ji yra maistų maistas, energijos, gerovės ir pilnatvės simbolis. Duona dalinamės ir jos riekę (ar simbolinį kūčiuką) laužiame ir laimėje, ir nelaimėje. Jei valgome gyvulinį maistą, gerbkime gyvulio auką. Anksčiau šis maistas ir buvo valgomas būtent kaip auka.

Maisto produktai nėra tolygiai paskirstyti visos Žemės žmonėms. Dalis žmonių valgo tik rinktinį, veterinarijos gydytojų patikrintą, gražiai įpakuotą maistą, turi pakankamai duonos ir bulvių. Tai tarsi privilegijuoti žmonės, nes toli gražu ne visi kas dien pavalgo. Mūsų tauta turi privilegiją valgyti kasdien, bet jos neįvertina. Valgio metu turime atminti ir tuos žmones, kurie šiandien negavo jokio maisto, tuo būdu būsime solidarūs su jais, o ir maisto vertė mums bus šventesnė.

Pats maisto priėmimo aktas yra šventas. Maistą reikia gerbti ir valgyti susikaupus, palaiminus ir padėkojus tiek produktą auginusiai Žemei, tiek žmonėms. Neveltui įvairių ritualinių švenčių metu gaminame įvairius tam tikslui skirtus patiekalus, pavyzdžiui Kūčioms as Velykoms. Kartu gauname ir simbolinę energiją, kuri padeda mums gyventi, prisitaikyti ir keistis. Teisingas mitybos supratimas ir derama pagarba mitybai padeda žmogaus dvasiniam augimui. Retkarčiais negailėkite laiko maisto, tegu ir paprasto, gamybai. Jūsų meile sušildytas maistas teigiamai veiks šeimos narius, šeimos energetiką. Ne veltui sociologiniai tyrimai teigia, kad rečiau skiriasi tos šeimos, kurios bent sekmadieniais susėda prie gražiai serviruoto pietų stalo svetainėje ir iš širdies pabendrauja. Daug kas šiems pietums teikia ypatingą reikšmę, išsitraukia gražesnį, galbūt net prosenius menantį, pietų servizą. Ne visi juos turi, bet šeimos tradicijas gali puoselėti tiek gražiai išsiuvinėta staltiesė, tiek skanus firminis patiekalas. Juo gali būti ir ritualiniu būdu verdama arbata. Ir nebūtina mėgdžioti rytų, kuriuose arbatos gėrimo ceremonija laikoma ypatingu ritualu. Daugelis soduose (ir ne tik) gyvenančių lietuvių jau turi savo firmines lietuviškų kvapniųjų sodo ir miško žolelių kompozicijas, kuriomis galima pamaloninti šeimos narių ir svečių skrandį bei širdį. Kartu tai yra kūryba, kurioje kiekvienas gali dalyvauti. Įvairių žolelių arbatų gėrimas gali tapti ritualu tiek šeimoje, pavakarių ar vakarienės metu, netgi nedideliame darbo kolektyve. Tai suartina žmones, nes mitybos metu žmonės energetiškai atviresni, vyksta jų kontaktas subtiliųjų laukų lygmenyje. Neveltui nuo seno apie žmogų, kuriam jaučiame antipatiją, sakome : „Niekada nesėsiu su juo prie bendro stalo“. O gal pilnutiniam atleidimui ir širdies apvalymui nuo sielvarto, nusivylimo ar pykčio aistrų kaip tik tiktų toks nedidelis kvapniųjų žolelių gėrimo ritualas?

Dar viena svarbi maisto produktų ypatybė, kad jie yra tarsi mūsų kūrybos laukas. Kiek daug žmonių dirba laukuose ir maisto pramonės gamyklose, kiek konditerijos cechuose, kavinėse ir valgyklose. O dar kiek tiesiog pardavinėja maisto produktus parduotuvėse ar turguose. Ir visų jų rankų ir širdies energija palieka savo pėdsaką produkte ir jį vartojant visuose žmonėse. Ir negalime kaltinti tų, kurie pikti ir nusiminę prisideda prie didžiosios kūrybos. Geriau paklauskime, kuo mes prisidėjome, kuo jiems pasitarnavome, kad sušildytume jų žvilgsnį, širdį ir gyvenimą. Ar atnešėme jiems pakankamai šviesos, kad ji pasidauginusi grįžtų mums visiems.

Kartu svarbu prisiminti, kad dauguma dirba vien tam, kad užsidirbtų vien duonai kasdieninei. Tuo parodoma, kad maistas ir darbas, kūryba, yra svarbiausi dalykai žmogaus gyvenime. Tačiau visada reikia atminti, kad maitinamės tam, kad kurtume. Jei mūsų širdis nekuria žemės gerybių ir nesušildo kitų žmonių širdžių, vienai ar kitaip skalsi bus duona kasdieninė, arba karti, kad ir gausi. Tiek kūryba, tiek mityba turi nešti žmonėms šviesiąją energiją, nes mityba taip pat yra kūrybos dalis.

LSMU VA prof. Dalia Sekmokienė