Kaip įveikti nerimą, remiantis Rytų išmintimi

Tikroji sėkmė, laimė bei sveikata neįmanomi be vidinės ramybės pojūčio. Yra labai daug asmenų, turinčių viską materialiame pasaulyje, tačiau nelaimingų. Juos kamuoja širdgėla ir vidiniai konfliktai. Tai priveda prie depresijos, nemigos, ligų. Jei širdyje neturime ramybės, jos negalime duoti ir kitam. Taip šeimoje, kolektyve, visuomenėje tarsi susidaro užburtas ratas – nes mes negalime duoti to, ko neturime.

Rytuose, kur į žmogų žiūrima kaip į kūno, jausmų ir minčių (proto) visumą, labai svarbu palaikyti dvasinę visuomenės sveikatą. Ją sukuriame mes visi. Tai, ką išreiškiame mintimis, žodžiais, kokioje emocinėje būsenoje esame – sukuria tarsi lauką, terpę, kurioje mes visi gyvename. Tiesiogine prasme mes įkvepiame kitų iškvėptas mintis ir turime į jas reaguoti. Jei vienos rūšies minčių erdvėje daug, tai tampa norma. O dabar tiek daug nusivylimo, liūdesio, neapykantos, godumo. Visi kartu kuriame ir santykį su Žeme – užteršėme išmetamosiomis automobilių ir mašinų dujomis, deginamomis sąvartynų atliekomis. Tai veikia visų mūsų kūnus ir mintis kartu, nes tampame neatsakingais už Žemę. O mes kaip žmonija, tauta, kolektyvas esame vienis. Mes nesame bejėgiai kūryboje, santykiuose su Žeme, o juo labiau esame atsakingi, kokį socialinį energinį lauką apie save kuriame. Paprasčiau – kokias mintis ir jausmus iš savęs išleidžiame.

Kaip tapti darnos ir ramybės kūrėjais, o kartu būti sveikiems? Tiesiog reikia suprasti, kad už dvasinę visuomenės sveikatą, už kiekvieno mūsų minčių, jausmų ir kūno sveikatą esame atsakingi mes visi, nes tik visi kartu, kiekvienas įveikęs savo nerimą, sukursime darną.

Kokios paprastos tūkstantmečių iš bandytos ir šiuolaikinių psichoterapeutų taikomos priemonės mums padėtų:

• Tiesiog turėkime tą vidinę nuostatą, stiprų vidinį ketinimą keisti savąją ir mūsų visų erdvę, kitaip mąstyti, sekti, ką iškvėpdami paliekame įkvėpti kitiems.Tiesiog tarkime – aš keičiuosi ir skleidžiu bei priimu gerus jausmus, ramybę ir meilę. Ramybė prasideda ten, kur gimsta noras duoti, nelieka reikalavimų ir nepasitenkinimo savo būtimi.

• Vidiniam ketinimui realizuotis, transformacijai būtina vidinė tyla. Ir truputis vienatvės. Jei žmogus gyvena su nuostata pasiekti ramybę, jis suras laiko pabūti vienas. Kartais tereikia atsisakyti tuščių plepalų, pobūvių ar sėdėjimo kavinėse. Protas nors kelias minutes per dieną turi būti sutelktas į maldą ar meditaciją.

• Išėję iš meditacinės būsenos tampame labiau sutelkti ir pajuntame dabarties akimirkos grožį. Pajuntame, kaip gurgžda rudens lapai po kojomis, kaip palaimingai sruvena vanduo tarp pirštų, kai plauname lėkštę. Ir koks gražus peizažas pro automobilio langą. Gyvendami dabartyje, susideriname su gamtos energijomis: žiema, pavasaris, vasara ar ruduo. Diena ir naktis. Ir kiekviena mūsų ląstelė neskubėdama gyvena tuo ritmu. Tik mūsų neramus protas kartais nepaklūsta ir blaškosi, nerasdamas ryšio su visuotinumu.

• Kvėpavimas – galinga technika, sujungianti mus su visata, bei suteikianti ramybę ir žinojimą. Jei koncentruosimės kelias minutes į savo vidų, kvėpavimą, protas nurims. Kartu padarysime savyje vidinę tuštumą, kuri reikalinga kūrybinei veiklai. Rytuose teigiama: tik tau skirtas mintinis begalinė kuriančioji erdvė atsiųs ir jas išgirsi, tačiau reikia padaryti savyje vidinę tuštumą, atsikratyti rėksmingų pasaulio minčių, kad išgirstume silpną vidinį sielos šaukinį, savąją dažnį ir savąsias mintis. Kai pasąmonės gijos iš begalinės visatos klodų leis generuoti tik jums skirtas mintis – jos harmonizuos jus ir supantį pasaulį, nebus priešpriešos. Tai bus ramybės, kilnumo ir vienio pajautimo vibracijos. Liga ir nerimas tokioje būsenoje atsitraukia.

• Labai svarbu dažniau bendrauti su gamta. Ne būti joje kaip užkariautojui, geriant vyną ir grilyje kepant mėsą. Reikia pabūti vienam: pagulėti pievoje, apkabinti medį, pabraidžioti upelyje ir pasėdėti ant akmens. Pajusti vienovę ir darną, kurios dalimi esame. Ir maitintis tą dieną reikia tuo, ką pasilenkę nuskynėme..

• Kai ateina pirmosios mus džiuginančios mintys, jos nejučia nurodo tolesnius žingsnius, kuriuos turime žengti. Tai bus mintys apie didžiąją jūsų paskirtį, ką turėtumėte nuveikti visų mūsų ir savo labui. Ateis mintys, kad gerai būtų pasirūpinti ir kūnu. Tiesiog ateis noras spontaniškai tą daryti. O priemonių yra įvairių. Teisingai maitinkitės. Išmėginkite kvapų galią jūsų mintims bei jausmams. Tyloje ir ramybėje atlikite aromaterapijos seansą, pasirinkę jums tinkantį eterinį aliejų ar smilkalus (tik natūralius). Šiuolaikinis mokslas į rodė, kad lakiųjų medžiagų molekulės labai greitai aptenka į smegenis ir gali daug ką pakeisti.

• Naudokitės mankštos ar jogų asanų teikiamais malonumais. Darykite paprasčiausius pratimus. Svarbiausia, kvėpavimo pagalba pajuskite visą savo kūną ir jo skaudulius, mintimis siųskite į tą vietą daugiau energijos.

• Nerimo įveikimui būtina sulėtinti gyvenimo tempą. Tam svarbu išsiugdyti kitą savybę – kantrybę. Nekantrus žmogus neigiamai veikia visus kūno fiziologinius pokyčius, funkcijas. Nekantrumas slopina virškinimo procesą, skatina netaisyklingą kvėpavimą, o ramus žmogus kvėpuoja lėtai ir giliai. Kantrybė reiškia lėtą pastovų pulsą, nekantrumas – pagreitintą širdies plakimą, tachikardiją. Jeigu jūs kantrus, visi gyvybiniai procesai veikia sklandžiai. Jeigu esate kantrūs, sugebėsite rasti mintims ir sielai peno, net stovėdami ilgiausioje eilėje ir tai jūsų neerzins. Kantrybė ypač būtina bendraujant su savo šeimos žmonėmis, nes būtent šeimoje atsiskleidžia visos žmogaus silpnybės ir ydos. Skubantis žmogus niekada nebus tolerantiškas savo šeimos nariams, jo vidinis sąmyšis, skuba ir nepasitenkinimas tuo, kad jis visko nespėja persiduos ir kitiems šeimos nariams. Kantrybę galime ugdyti daugybe būdų, kuriuos rekomenduoja psichologai, bet jei savo viduje jausime nepasitenkinimą tuo, kaip viskas apie mus vyksta, tai kantrybės ugdymas anksčiau ar vėliau tik iššauks mūsų pyktį. Kantrybė atsiranda kartu su meile. Tik mylėdami mes būname iš tikrųjų kantrūs ir atlaidūs.

• Svarbiausia, išmokime mylėti žmones, pasaulį, save ir savo šeimą. Jei mylėsime pasaulį, mylėsime ir savo netobulą sutuoktinį. Dvasia yra meilė, kuriančioji visatos jėga, kurios esmė- grynoji meilė. Tuo būdu kiekvienas iš mūsų savo dvasia esame grynoji meilė. Bet dauguma mūsų nesijaučiame esančios dvasinės būtybės, nesame susitapatinę su savo dvasine patirtimi ir negalime jausti tos dvasinės meilės, negalime ‚semti‘ tos nuostabios dvasinės šviesos iš beribio dvasinio šaltinio, pripildyti juo savo širdį ir kartu šviesti kitiems, dalydami šviesą ir meilę. Kitaip tariant meilė, kaip jausmas, prarado vieną matmenį, be kurio ji egzistuoti negali: aukštesniąją dimensiją.

Vienas žymiausių pasaulio mąstytojų Deepakas Chopra savo knygoje „Kelias į meilę“ teigia: „Kai vargstate su savo partneriu, iš tiesų vargstate su pačiu savimi. Tas jo trūkumas, kurį įžvelgiate, greičiausiai primena jums lygiai tokią pat savo pačių nuslopintą silpnybę. Kelias meilėn padeda išvengti vienos fundamentalios klaidos, kurią daro milijonai žmonių, – įsitikinimo, jog kas nors „iš šalies“ suteiks jums tai, ko neturite savo vidaus pasaulyje: tuo tarpu iš tiesų radę meilę, jūs randate ir save“.

Tai, ką asmuo mato savo aplinkoje, nuo menkiausios detalės iki plačiausios panoramos – tai ir yra tas asmuo. Juntama realybė yra sielos veidrodis. Dauguma šiuolaikinių psichologijos mokyklų teigia, kad norėdamiįveikti nerimą, subalansuoti jausmus ir pajausti gyvenimo pilnatvę, privalome tiesiog pažinti savo esmę, savo aukštesnįjį „aš“, kuris yra ne kas kita, kaip mūsų dvasinis lygmuo. Lygiai tą patį kalba visos religijos bei rytų filosofija: turime augti dvasiškai, plėsti savo sąmonę ir tada priartėsime prie tikrojo mūsų prigimties branduolio – dvasinės meilės.

Jeigu mus kada kankins nerimas, dvejonės, stresas ar net depresija – atminkime, kad užtenka ką nors stipriai mylėti, ir mes savo negatyvius jausmus įveiksime. Tik nepainiokime meilės su egoizmu. Ir visada atminkime, kad ne tik nuo mūsų darbų, bet ir nuo jausmų priklauso tiek mūsų, tiek visos žmonijos gerovė.

LSMU VA prof. Dalia Sekmokienė