GYVENIMO PRASMĖS suvokimas

Besiblaškantis šių laikų žmogus retai susimąsto apie gyvenimo prasmę. Dažniausiai gyvenimo tikslas – padaryti karjerą, turėti daug pinigų ir patenkinti savo norus. Žmonės, kurie turi talentą – rašytojai, dailininkai, artistai – gyvenimo prasmę mato kaip savęs išreiškimą kūryboje. Filosofai, įvairios religinės koncepcijos žmogaus gyvenimo prasmę dažniausiai suvokia kaip jo dvasinį tobulėjimą, priartėjimą prie Dievo. Tačiau šias sąvokas žmonės labai skirtingai supranta.. Taigi, ar įmanoma atsakyti į klausimą – kokia žmogaus gyvenimo prasmė?

L. Viilma savo knygose rašo, kad žmogaus gyvenimas ir yra ne kas kita, kaip gyvenimo prasmės paieškos. Sąmoningai ar nesąmoningai kiekvienas iš mūsų užsibrėžiame kažkokį ilgalaikį ar trumpalaikį tikslą, kurį pasiekę vėl keliame naujus tikslus. Dažnai tik senatvėje peržvelgiame praėjusį gyvenimą, nuveiktus darbus ir susumuojame: laimingas buvo gyvenimas ar ne. Tai galbūt gyvenimo prasmė ir yra laimė? Tačiau atsakydami į šį klausimą vėl susiduriame su įvairiais filosofiniais apmąstymais, nes kiekvienas laimingas ar nelaimingas savaip. Pasaulyje gausu mąstytojų, kurie tvirtina, jog jie gyvenimo prasmės klausimą gali pilnai išspręsti: krikščionys, komunistai, egzistencialistai, budistai, musulmonai…Iš visų tų mokytojų tenka išsirinkti, nes jų teorijos dalinai ar pilnai viena kitai prieštarauja, todėl jų suderinti negalima. Tačiau gyvenimo prasmė turėtų būti universali visiems, jei kalbame apie bendražmogiškąją gyvenimo prasmę: kaip turtingam, taip ir vargšui, kaip talentingam, taip ir negabiam, sveikam ir ligoniui, kaip darbininkui, taip ir karaliui.

Krikščionių ir rytų religijų mokymas, ezoterinės žinios leidžia mums suvokti, kad žmogus yra priklausomas nuo aukštesniųjų jėgų, yra jų kūrinys, nes pats žmogus negali sukurti savo dvasios. Žmogus buvo sukurtas pagal Dievo planą, todėl ir gyvenime turi realizuoti tuos savo talentus ir galias, kurias jam davė Kūrėjas. Žmogus sutvertas ir apdovanotas tik tuo, kas reikalinga jo prigimčiai – kūnui ir sielai. Krikščioniškasis gyvenimo prasmės atsakymas: Dievą pažinti, jį mylėti ir jam tarnauti. Pirmiausia, žmogus turi visą savo protą panaudoti tam, kad, stebėdamas gamtos stebuklus, pripažintų Dievo egzistavimą. Iš Dievo pažinimo žmogaus širdyje turi kilti pagarbos ir meilės jausmai jam ir visai kūrinijai. Tada jis supras, kad tarnavimas Dievui negali būti palyginamas su tarno tarnavimu šeimininkui, bet tai reiškia, kad žmogus yra pašauktas bendradarbiauti su Dievu jo kūrimo darbe, kurį žmogus turi užbaigti. Tokia yra Kūrėjo valia, kad Žemė ir pats žmogus yra tarsi neužbaigta simfonija. Žmogus turi panaudoti iš Dievo gautus talentus, išvystyti savo kūrybą, praplėsti savo žinias, harmoningai išvystyti savo asmenybę, tapti tobulu. Žmogus – naši dirva, turtinga slaptomis energijomis, kurias Dievas jame įdiegė. Jo pašaukimas – ne nuslopinti tas energijas, o jas atskleisti, išlaisvinti tas gyvybės jėgas. Žmogus turi aplink save tęsti kūrybos darbą, apvaldyti materiją, įsisavinti žemės paviršiaus ir gelmių turtus, nugalėti stichijas. Iš šio taško žiūrint, kiekvienas sąžiningas darbas tęsia dieviškąjį kūrybinį darbą ir sudvasina materiją. Jei dirbame su meile žmogui ir kupini teigiamų jausmų, kiekvieną kartą materija įgauna dvasinį antspaudą. Gal todėl mes glaudžiame prie širdies močiučių išaustas juostas ar megztinį ir jie mus sušildo. Tačiau ne kiekvienas progresas yra tikras. Stengdamasis vien turėti, žmogus kartais užmiršta, ką reiškia būti ir mylėti. Šie žmonės užmiršo, kad Dievas duoda kiekvienam žmogui tą ar kitą talentą, kartu įpareigodamas pasišvęsti kitų žmonių gerovei. Kurdamas žmogus turi išlikti šviesus, tarnauti pirmiausia žmonėms, po to galvoti apie save. Šiuos dalykus užmiršęs žmogus tarnauja tamsai ir Kūrėjas stengiasi šį žmogų sugrąžinti gyvenimui šviesoje, atsiųsdamas jam situacijas susimąstymui. Visas žmogaus gyvenimas – tai tarsi pamoka, kurią jis turi išmokti, įsisąmoninti. Svarbiausia šiame mokyme – atskirti šviesą nuo tamsos ir tarnauti gėriui, žmonijai, Dievui. Pats gyvenimas mums kuria situacijas, kurių reikia mūsų ugdymui, tačiau labai dažnai mes esame jomis nepatenkinti, nes dažniausiai nesuprantame jų gilios prasmės. Visos religijos, filosofijos moko, kad pasaulyje vyksta šviesos ir tamsos jėgų kova. Gyvenimo tikslas ir prasmė – būti sąmoningu šviesos skleidėju. Tapti pakankamai sąmoningu, suprantančių visų situacijų, reiškinių esmę nėra lengva. Neveltui prie mirusio rusų šventiko – vienuolio buvo rasta malda, kurioje jis prašė, kad šią (t.y. kiekvieną) dieną sugebėtų mylėti bet kurį sutiktą kelyje žmogų, o į kiekvieną situaciją žvelgtų kaip į Viešpaties siųstą jo labui.Kaip dažnai mes nesuprantame mums siunčiamų situacijų prasmės, neįžvelgiame Dievo meilės šiose situacijose, nenorime būti švarūs savo siela ir meldžiamės tik auksui. Tada ateina kančia. Kančia išskaidrina žmogų, bet ne visuomet ji būtina. Žmogus turi sąmoningai ieškoti šviesos ir gyventi pagal 10 dievo įsakymų, teisingai juos suvokdamas. Tada ramybė ateis į žmogaus širdį, jis girdės Dievo mintis ir vykdys jo planą. Toks žmogus mokės džiaugtis gamta, saulėlydžiais ir saulėtekiais, paukščių čiulbėjimu bei duona ant stalo. Kiekvienas materialistas gyvenime patiria kad ir trumpą, bet įsimintiną laikotarpį, kai niekas iš to, kas yra materialu, jo netenkina. Net kai įsigijamas brangus daiktas, jis jaučiasi neramus ir „nepasotintas“. Tada žmogus ieško kažko tolimesnio ir aukštesnio, negu gali duoti materialus pasaulis. Jei šiomis minutėmis žmogus paklausytų savo širdies balso, jis suprastų, kad medžiaginis pasaulis yra reikalingas ne tik tam , kad aprūpintų kūną visu tuo, kas yra reikalinga, bet ir tam, kad maitintų dvasinį gyvenimą. Dvasia visą laiką renka vaisius materialiame pasaulyje, tai yra žmogus gali tobulėti ir vystyti save tik turėdamas formą-kūną. Mūsų pareiga, kad šie abu mūsų komponentai vystytųsi harmonijoje. Tam dažniau paklausykime savo širdies balso, nes tik į ją ateina dangaus išmintis ir tikrasis žinojimas, nes širdyje yra žmogaus dvasios buveinė. Meditacijos metu, kai žmogaus aistros ir protas nurimsta, jis sugeba suvokti, ką jam šnabžda širdies pasaulis, ko prašo ir siekia dvasia, kuri sugeba suprasti Dievo mintį..Mūsų amžiuje gyventi sunku, nes pernelyg daug reikia suvokti, pernelyg daug „surogatinių“ dvasinių mokymų, kurių vienintelis tikslas – išmokti tokių metodų, kurie padėtų palaikyti sveiką kūną, garantuotų ištvermę darbo maratone „kalant pinigus“, padėtų palankai nuteikti jums reikalingus žmones, didintų seksualumą. Žmogus turi eiti tik ten, kur sklinda šviesa, kur kalbama apie meilę. Tik švari širdis gali atskirti, atsirinkti tikrąją tiesą, tik ji gali padėti kitiems gyventi šviesoje. Ne kiekvienas renkasi krikščionybės kelią, tačiau kiekvienas žmogus jaučia turintis kūną ir sielą, kuri trokšta šviesos. Būti sąmoningu šviesos skleidėju – tai ne tik tobulinti save, gyventi meilėje ir ramybėje, bet ir tarnauti kitiems žadinant jų suvokimą. Nuo ko pradėti gyvenimo prasmės paieškas? Manyčiau, svarbu kiekvieną darbą tiek šeimoje, tiek visuomenėje, daryti su meile, kad kitiems būtų šviesu ir gera nuo jūsų žodžių ir darbų. Kiekvienas katalikas turi stengtis, kad jo žodžiai virstu kūnu – gerais darbais. Mišiose ne vien prašykime sveikatos, atleidimo už nuodėmes, bet ir savo vietos žemėje suvokimo. Kiekvienas iš mūsų, galvodamas apie savo pašaukimą, turi prisiminti Dievą ir jo sūnų Jėzų, gyvenusį Žemėje. Šiais laikais neužtenka būti geram, reikia būti aktyviai geram ir daryti gerus darbus. Kad ir kokią profesiją bepasirinktume, svarbiausiais žmogaus pašaukimas gyvenime – net ir sunkiose situacijose išlikti žmogumi, net ir kenčiant nekeikti pasaulio, o padėti žmonėms.Mes dažnai skubame, lekiame, trokštame materialių dalykų. Užsimirštame sekmadieniais Šv. Mišias, nesuprantame jų prasmės, o kartu nesusimąstome ir apie save, savo pašaukimą, tikslą, dėl kurio gyvename žemėje. O kartais reikia tiek nedaug, tik prisiminti, kaip gyveno Jėzus, ko jis mokė žmones ir stengtis nors truputį būti panašiu į jį, stengtis gyventi dėl žmonių.

Dauguma, dėl savo silpnumo ar nenusimanymo sako: koks laimingas tas žmogus! Koks jis turtingas, galingas, kokį aukštą postą jis užima! Ir galvoja, kad jo pašaukimas – bet kokia kaina, netgi trypiant kitus, įgyti turtą ir gauti valdžios. Tai aistrų ir norų pašaukimas, kuris visvien nuves žmogų kančios keliu.Žmogus turi siekti dvasinės pažangos – tai tikrasis jo pašaukimas. Tame kelyje reikia išnaikinti savyje visas ydas ir netinkamus Dievui dalykus – pyktį, godumą, tingėjimą, neišmanymą. Tai galbūt sunkiausia mūsų gyvenimo dalis, bet jei žmogus sąmoningai pasiryžo keisti gyvenimą, tarnauti gėriui, jis gaus pagalbą – tiek dvasios stiprybę, tiek materialius dalykus, kurie bus reikalingi jo sumanytiems kūriniams žmonijos labui. Galbūt šiame kelyje ir bus sunkumų ir pagundų. Reikia išmokti nepasiduoti aistroms ir susierzinimui. Klysta tie, kurie su pasaulio blogybėmis kovoja supykę, keldami balsą ar žemindami kitus. Jei širdyje nėra džiaugsmo ir ramybės, kiekvienas veiksmas tarnaus tamsai, kad ir kokie kilnūs motyvai už jo slypėtų, todėl labai svarbu išsiugdyti ramybę. Tik ramus žmogus gali suteikti kitiems šviesos, tikėjimo ir tos pačios ramybės. Todėl ir Šv. Mišiose visiems linkime ramybės. Žmogus, eidamas savo pašaukimo keliu, pakyla virš žemės dviem sparnais: paprastumu ir širdies grynumu. Jei pasaulyje yra džiaugsmas, tai jį patiria tik skaisti širdis. O jei yra kur neramumas ir baimė, tai pirmiausia tą patiria nerami sąžinė.

Dar viena svarbi žmogaus pašaukimo dalis – atskirti gyvenime gėrį nuo blogio. Kristus Evangelijoje niekur neaiškina blogio kilmės, jo esmės bei prasmės. Jis kalba tik apie tai, kaip mes privalome gyventi pasaulyje, kuriame yra blogis, kuriame jis viešpatauja. Kristus mums, siūlo, kad mes, kaip žmonijos dalis, dalyvautume kovoje su blogiu. A. Menis savo knygoje “ Magija, okultizmas ir krikščionybė “ rašo: gėris – tai, kas nuostabu, tai, kas kuria, kas veda į priekį, kas įprasmina. Tai ir yra gyvenimas. Na, o blogis – tai mirtis. Blogis – tai, kas stabdo raidą, kas iškreipia, veda į šalį, tai, dėl ko nustojama buvus žmogumi. Blogis – tai nuodėmė, tai groteskas.

Kovodamas su blogiu žmogus turi ugdyti valią. Ji turi būti nukreipta į tai, kad žmogus tobulėtų. Tam mes esame užprogramuoti, juk kiekvienas iš mūsų sielos gelmėse ilgisi absoliuto, absoliučios meilės. Tačiau jos nėra. Mes jos ieškome visur, tačiau nerandame. Ir tenkinamės trupiniais. Ir absoliutaus grožio nėra. Nėra absoliutaus gėrio, nėra absoliučios tiesos. O mes visko norime absoliutaus. Ir neradę nusiviliame, daromės skeptikais. Tačiau reikia toliau ieškoti. Prie absoliuto reikia kilti nenusiviliant, nesustojant. Todėl, kad tai yra kopėčios, vedančios į dangų. Tai ir yra tikrasis mūsų pašaukimas.

LSMU VA prof. Dalia Sekmokienė