Rytų ir Vakarų požiūrio sankirta

Daugelis klasikinės mitybos atstovų gyvybę sieja būtent su baltymais, dar vadinamais proteinais (graik. protos – pirminis). Baltymai sudaro penktadalį mūsų kūno masės ir apie du trečdalius jo sausųjų medžiagų. Ląstelėse ir audiniuose baltymai kinta, skyla, todėl juos būtina atkurti. Kadangi organizmas nekaupia baltymų atsargų (kaip angliavandenių ir riebalų), jų turime gauti iš maisto. Kokiuose maisto produktuose yra baltymų, kuriuos iš jų pasirinkti, kad būtume sveiki fiziškai ir dvasiškai?

Baltymai – tai sudėtingi didelės molekulinės masės polimeriniai junginiai, sudaryti iš aminorūgščių. Jie yra labai svarbūs kiekvienai mūsų organizmo ląstelei. Vieni baltymai, vadinamieji antikūnai, atlieka apsauginę funkciją, kiti veikia kaip hormonai arba sudaro struktūrinius fermentų komponentus. Baltymai įeina į kraujo sudėtį ir padeda „pernešti“ deguonį iš plaučių į audinius, jie svarbūs kraujo krešėjimui, padeda reguliuoti įvairių medžiagų koncentraciją kraujo plazmoje. Struktūriniai baltymai sudaro raiščius ir sausgysles, kaulų ir dantų centrinę dalį, raumenis.

Baltymų gauname iš maisto

Baltymų atsargų organizmas nekaupia, todėl jiems atsinaujinti reikia tinkamai maitintis. Greičiausiai atsinaujina kepenų, kraujo plazmos, žarnyno, kasos baltymai – per 10–20 dienų, odos, raumenų baltymai – per 100 dienų. Klasikinės mitybos atstovai teigia, kad gaunant su maistu nepakankamai baltymų sutrinka kepenų, vidaus sekrecijos liaukų veikla, žarnyno gleivinė ir kraujodaros organai. Baltymų perteklius taip pat neigiamai veikia organizmą: per daug apkraunamos fermentinės sistemos, kraujyje kaupiasi baltymų tarpinio skilimo produktai, išsenka kepenų, virškinimo sistemos ir inkstų funkcijos. Klasikinės mitybos požiūriu, 70 kg svorio žmogui pakanka per parą suvartoti 55–75 g baltymų, priklausomai nuo lyties ir darbo pobūdžio. Baltymai turėtų sudaryti 10–15 %, riebalai – 28–30 %, angliavandeniai – 55–62 % paros maisto davinio energetinės vertės.

Gyvūniniai ir augaliniai baltymai

Klasikinės mitybos požiūriu, svarbiausias baltymų kokybės rodiklis – jų aminorūgščių sudėtis, o visų ezoterinių mokyklų atstovai griežtai skiria gyvūninės ir augalinės kilmės baltyminius maisto produktus. Baltymai turi būti be kraujo, nes kraujas – ypatingas gyvybės skystis, todėl su svetimu krauju reikėtų vengti kontakto visose gyvenimo situacijose, net valgant. Todėl daugumai žmonių baltymų vartojimas siejasi su vegetarizmu ir iškyla klausimas – kokius baltyminius maisto produktus valgyti, kad būtume sveiki fiziškai ir dvasiškai?

Baltymų įvairovė

Įvairių organizmo audinių baltymai labai skiriasi – tai lemia skirtinga aminorūgščių seka peptidų grandinėje ir grandinės erdvinė struktūra. Kiekviena ląstelė gamina tik jai būdingus baltymus. Maistas virškinamajame trakte suskaldomas iki aminorūgščių ir kiekviena ląstelė iš kraujo pasiima tik tas rūgštis, kurių jai reikia savo baltymų sintezei, o kitos suskaldomos iki šlapalo ir pašalinamos. Jei valgome daug baltymų ar jų aminorūgščių sudėtis netenkina organizmo poreikių, labai apkrauname kepenis ir inkstus, nes organizmas turi pašalinti baltymų skilimo produktus. Daug mėsos valgantiems žmonėms gali sutrikti baltymų apykaita. Viena iš tokių ligų – podagra. Todėl labai svarbu, kad maiste esančių aminorūgščių sudėtis labiausiai tiktų žmogaus organizmui. Maisto produktų baltymuose dažniausiai aptinkamos 22–25 aminorūgštys. Kai kurias aminorūgštis organizmas sugeba pats sintetinti, tačiau aštuonios aminorūgštys organizme nesisntetinamos ir vadinamos nepakeičiamosiomis. Jų daugiausiai yra gyvūninės kilmės produktuose, sojoje, pieno baltymuose. Klasikinės mitybos atstovai teigia, kad vertingiausi yra mėsos ir pieno baltymai, t.y. jų aminorūgščių sudėtis optimaliausia. Tačiau nėra tokio baltyminio produkto, kurio aminorūgščių sudėtis idealiai atitiktų žmogaus baltymų sudėtį. Todėl turime valgyti įvairių produktų, turinčių baltymų, kad organizmas gautų visų jam reikalingų aminorūgščių.

Gyvūniniai maisto produktai	Baltymų kiekis	Augaliniai maisto produktai	Baltymų kiekis
11. Jautiena Kiauliena Vištiena Žuvis Kiaušiniai Varškė	12. 17–20 15–17 18–20 13–20 12 14–18	13. Soja Žirniai, pupelės Riešutai Kvietiniai miltai Grikių kruopos Ryžių kruopos	14. 35 22–23 17–20 10–15 9–13 7–8

Daugiau kaip 60 % Žemės rutulio gyventojų nepakankamai maitinasi arba visiškai badauja. Labiausiai paplitusi badavimo forma – nepakankamas baltymų kiekis. Svarbiausias baltymų šaltinis pasaulyje yra javai, o gyvūninių produktų baltymams tenka tik apie 30 proc. visų suvartojamų baltymų. Tačiau grūduose, ypač ryžiuose, trūksta nepakeičiamųjų aminorūgščių. Daug jų turi riešutai, bet jie ne visiems prieinami.

Mėsa Rytų žmogaus akimis

Visos ezoterinės (Rytų) mokyklos riboja arba visiškai atsisako mėsos, o kai kurios – ir pieno produktų. Mėsos atsisakymas aiškinamas jos neigiamu poveikiu žmogaus aukštesniąjai sąmonei, nes žmogui, gyvenančiam aukštesniosiose vibracijose ar bent siekiančiam to, mėsa tiesiog sukelia diskomforto pojūtį. Mat vartodami mėsą, vibracijų pavidalu gauname ir skerdžiamo gyvulio priešmirtinę baimę bei agresiją. Pieno produktus gyvūnai duoda su meile, todėl Rytų medicina juos vertina ir daugumą iš jų priskiria vadinamajam Satva maistui. Priminsime, kad yra trys materialiosios gamtos ir sąmonės laipsniai, Ajurvedoje vadinami gunomis. Satva atspindi teisingumą, supratimą, švarumą, aiškumą, užuojautą ir meilę. Kita guna –radžas – žmogaus protą pavergia jausmams, pasižymi judėjimu, išorine agresija. Trečioji guna – tamas – pasireiškia inercija, kvailumu, apsileidimu. Satvos maistui priskiriami pieno produktai neturėtų būti pernelyg rūgštūs, nes iš visų šešių skonių grynai Satva gunos prigimtimi pasižymi tik saldus skonis. , Aštraus, rūgštaus ir sūraus skonio maistas turi Radžas prigimtį, o kartaus ir aštraus skonio – gunos Tamas prigimtį. Tamas maistas – jautiena, kiauliena. Kitų rūšių mėsa priklauso gunai Radžas. Norėdami išsigydyti sielą, pasiekti dvasios harmoniją, tobulėti, turėtume valgyti Satva maistą. Kinų medicina gyvūninius baltymus taip pat priskiria maistui, kuris „uždaro“ žmogų, neleidžia jo sąmonei atsiverti aukštesnėms vibracijoms ir pajausti gyvenimo grožį bei skleisti meilę.

Mėsa valgoma ir Rytuose

Poveikis kūnui šiek tiek skiriasi nuo poveikio sąmonei ar subtiliosioms vibracijoms, todėl Rytų medicina niekada nebuvo kategoriškai nusistačiusi prieš mėsos vartojimą. Tik mėsos vartojimas diferencijuojamas, t. y. nustatoma, kas ir kiek (dar ir kokios rūšies) gali valgyti mėsos. Indijoje, kur klimatas karštas, o paplitusi filosofija – Vedos, tame tarpe ir Ajurveda, mėsos nevartojo praktikuojantieji jogą, taip pat brahmanai. Vedų, taip pat Ajurvedos filosofijoje buvo rekomenduojama kuo mažiau mėsos valgyti Pitos, po to ir Kaphos tipo žmonėms. Vieninteliams vatoms mėsos vartojimas dėl šią došą mažinančių savybių buvo pateisinamas.

Šalto klimato žmonės visada vartojo gyvūninės kilmės baltymus ir netgi gėrė gyvulių kraują. Deja, šiaurės tautos turi labai mažai arba visai neturi savo filosofijos, gyvensenos pagrindimą atspindinčių veikalų. Tiesa, nužudydami elnią, jie „kalbėdavosi“ su juo, atlikdavo specialus gyvulio gyvybės (jei tai būtina) nutraukimo ritualus. Šventasis Raštas (Biblija) krikščionims taip pat ne pasninko metu leidžia valgyti gyvulių mėsą.

Mėsą vartoja ir tibetiečiai

Tibete mėsa – kasdienio raciono dalis. Be to, Tibeto medicinoje mėsa naudojama įvairioms kūno ligoms gydyti. Svarbiausias mėsos skirstymo kriterijus – jos poveikis sušildyti ar atvėsinti organizmą. Didžiausią šildomąjį poveikį turi šuniena ir arkliena, po to – aviena. Jautiena laikoma neutralia, o labiausiai organizmą vėsina kiauliena. Tibeto medicinoje žodis „šiluma“ suprantamas ne kaip tiesioginis organizmo terminių procesų reguliavimas, bet kaip gyvybinė šiluma (tarsi bioenergijos kiekis). Tibeto medicina mano, kas vėžio priežastis – sumažėjusi gyvybinė šiluma. Maistas, kuris šildo, kartu didina ir gyvybinę šilumą.

Tibete gyvūnai skirstomi į sausų vietų ir kalnų gyvūnus; drėgnų vietų ir vandens gyvūnus; gyvenančius ir sausumoje, ir vandenyje, o visų jų mėsa skirstoma į aštuonias rūšis.

Ančių, žąsų mėsą rekomenduojama valgyti vatos tipo žmonėms, ypač tiems, kurių sumažėjusi gyvybinė šiluma, blogai virškinamas maistas.Vatos tipo ligas geriausiai gydo arkliena ir asiliena. Pitos retkarčiais galėtų vartoti ožkienos ir laukinių žolėdžių gyvūnų mėsos. Žuvis geriausiai tinka kaphos tipo žmonėms, ji padeda užgyti žaizdoms, gerina virškinimą. Vištiena taip pat padeda užgyti kūno žaizdoms, tinka moterims menstruacijų metu, vyrams didina sėklos kiekį ir lytinį pajėgumą. Tibetiečiai (ir ne vien jie) ypač vertino avieną. Tibeto medicina teigia, kad aviena didina žmogaus gyvybinę energiją, jo fizinį ištvermingumą.

Tibeto medicina draudė valgyti šaltą ar pakartotinai pašildytą mėsą, nes tada ji netenka gerųjų savybių, didinančių kūno šilumą, o mėsa tampa sunkiau virškinama. Tibete populiari džiovinta (nevirtą, žalią) mėsa. Vienerių metų senumo džiovinta mėsa yra ypač šilta ir todėl „slopina vėją“ (tinka vatoms) ir sužadina virškinamąją ugnį.

Rytų ir Vakarų sankirta

Tibeto mediciną vertina Rytų (ypač budizmą išpažįstančios) tautos. Klasikinis Tibeto medicinos vadovas „Čžud ši“ tampa populiarus tarp Vakarų medikų. Tačiau reikia pripažinti, kad Tibeto medicinos žinios, nors labai artimos Ajurvedai, kartais prieštarauja tiek klasikinės mitybos sampratai, tiek mūsų natūropatų mintims, kurie sveiką mitybą sieja tik su vegetarizmu.

Vegetarizmą renkasi tie žmonės, kurių sąmonė ir dvasinis išsivystymas yra aukštesnio lygio. Dažnai tai atsitinka tiesiog spontaniškai – žmogų ima slėgti žemesnio dažnio vibracijos ir mėsa jo nebedomina, o organizmas puikiai adaptuojasi, nes tokio žmogaus poreikis maistui yra mažesnis. Tačiau griežtas vegetarizmas, kai atsisakoma ir pieno produktų, tinka tik labai nedaugeliui žmonių (be žalos sveikatai).
Vakariečiams neprošal būtų atminti, ką teigia Rytų išmintis: „Tie, kurie šiandien pavalgė, jau gavo Kūrėjo privilegiją“. Dėkokime už ją. Rinkdamiesi produktus žinokime, kad labiausiai žmogų teršia tai, kas iš jo išeina. Visą patenkančią į mus materiją ar informaciją mes patys privalome išskaidrinti.

LSMU VA prof. Dalia Sekmokienė